Jau praėjo treji metai, kai man brangus tėtis mirė, bet aš vis tiek taip pat baisiai jaučiuosi, kaip ir pirmą dieną.
***
Atsako psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas:
Skaudi artimo žmogaus netektis visada sukelia sielvartą, liūdesį ir nerimą. Koks tai nerimas? Ar dėl praeities, ar dėl esamų gyvenimo nesklandumų, ar dėl savo ateities nematymo?
Arba tėtis jūsų nepaleidžia, arba jūs jo. Gal liko kažkokių jam neišsakytų, neišreikštų žodžių ar jausmų? Gal jaučiatės dėl kažko kalta? Gal nemokate gyventi be jo?
Mūsų kultūroje natūralaus gedėjimo trukmė – vieneri metai. Tačiau gedėjimo trukmė ir intensyvumas priklauso nuo to, kaip žmogus tuo metu buvo pasiruošęs sutikti netektį, kiek jis psichologiškai stabilus ir stiprus, kaip sugeba išgyventi liūdesį, kiek turi kitų svarbių interesų ir kaip sugeba perjungti dėmesį.
Psichologai pagrįstai teigia, kad jeigu stiprus gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius metus – sielvartas nesilpsta, nepraeina, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai, gedėjimas tampa komplikuotas, patologinis. Žmogus tarsi „užstringa“ kurioje nors krizinio gedėjimo stadijoje ir mažai gali kontroliuoti savo suvokimą ir elgesį. Tokio gedėjimo pats žmogus gali ir neįveikti.
Išvardinsiu pagrindines natūralaus – krizinio – gedėjimo proceso stadijas pirmaisiais metais po netekties:
Sielvarto krizė. Tai pirmoji reakcija į netektį. Šokas – nerimastinga reakcija, kartais pasiekianti panikos lygį. Galimi fiziologiniai ir afektiniai simptomai (pavyzdžiui, nekontroliuojami stiprių jausmų proveržiai – raudojimo, dejavimo, riksmo, tylėjimo ir pan.). Ūmus laikotarpis trunka iki 2 mėnesių.
Asmenybės dezorganizacija – žmogus pats nepajėgia susidoroti su iškilusiomis problemomis ir atsigauti. Trunka iki 6 mėn.
Skilimas (disociacija), kai viena proto dalis žino, kad žmogus mirė, kita – dar neigia mirties faktą.
Disociacija gali pasireikšti suvokimo sutrikimais: laiko jausmo sutrikimu (atrodo, kad sustojo laikas), erdvės sutrikimu – daiktų dydžių, atstumų, veiksmo visumos nesuvokimu – viską, kas vyksta, suvokia tik dalimis, atsiranda nerealumo jausmas, gali kilti vaizdiniai arba iliuzijos.
„Išėjusio“ žmogaus vaizdinio dominavimas, kai pastebi jį minoje gatvėje, jaučia jo kvapą, girdi jo balsą, jaučia, kad jis yra šalia, sapnuoja jį.
Susitapatinimas su mirusiuoju – pasireiškia, kai susilpnėja ar išnyksta ribos, suvokiant save ir mirusįjį, kartais gali pasireikšti simptomais, būdingais mirusiajam, kai jis sirgo, elgesiu, būdingu mirusiajam, nors netektį išgyvenančiam asmeniui jis anksčiau nebuvo būdingas.
Kaltės fazė – bandymas „atsukti filmą atgal“, išreiškiami kaltinimai sau ir/arba kitiems.
Derybų fazė – kyla derybos su tuo, kurio jau nėra, ko negalima ir nerealu pakeisti. Tai bandymas susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Pykčio fazė – sielvarto procese pykčio emocijos slepiamos, nenorima pripažinti pykus ant mirusiojo. Pyktis ima, kai žmogui skauda ir jis nieko negali pakeisti. Pyktis ant kitų žmonių ir aplinkybių, ant savęs, kad galbūt ne viską padarė, ką galėjo, ant viso pasaulio.
Sapnai per sielvarto krizę atspindi vidinį konfliktą, susijusį su mirties priėmimu ir gali padėti priimti mirtį.
Jei praėjus trejiems metams po netekties vis dar jaučiate vieną ar kelis išvardintus išgyvenimus, greičiausiai išgyvenate patologinį gedėjimą. Labai tikėtina, kad esate tarsi „užstrigusi“ kriziniame gedėjimo etape. Todėl pačiai bus labai sunku atlikti įveikos veiksmus. Tokiais atvejais gerai padeda kognityvinės elgesio terapijos metodai.
Susitaikyti su netektimi įmanoma atliekant reorganizaciją (netekties pripažinimas ir susitaikymas su ja, santykių peržvalga, dabarties aktualizacija, bandymas nukreipti dėmesį į kitus gyvenimo aspektus, kitus santykius) bei rekonstrukciją, kuomet žmogus pradeda kurti naują gyvenimą be to, kurio neteko. Atsiranda nauji planai, nauji kontaktai, nauja energija gyventi, savo vertės pajautimas, atsistato santykiai su aplinka, baigiasi sielvartas ir liūdesys.
Reorganizuoti ir rekonstruoti savo gyvenimą po netekties žmogus po pirmų gedėjimo metų gali pats, jei jo emocinė sistema pasiruošusi pakelti išsiskyrimą.
Tikiu, kad pradėjusi tvarkyti savo gyvenimą galėsite pasakyti: „Išmokstu gyventi be tavęs, nors labai norisi kažko ilgėtis, sielvartauti ir jaustis paliktai.“
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
