Jis leidosi tvirtai pririšamas prie kėdės, buvo pritvirtinta jo galva. Vyro smegenys buvo veikiamos elektromagnetinio lauko – šia procedūra buvo siekiama sutrikdyti mokslininko jausmų centrą.
Po kelių akimirkų profesorius K.Duttonas pastebėjo, kaip pats įvardijo, pirmuosius arogancijos požymius.
Eksperimento rengėjai K.Duttonui rodė žiauraus turinio vaizdo juostą – jis žiūrėjo į kankinamus, luošinamus ir žudomus žmones.
Savo reakciją į šiuos vaizdus profesorius apibūdino taip: „Jeigu sąžiningai – man buvo sunku sulaikyti šypsnį.“
Kelias akimirkas profesorius į pasaulį žvelgė be jokio sąžinės graužimo kaip ir nesveikos psichikos žmonės, kurių dvasinius nuopuolius jis tyrinėja, – psichopatai.
„Psichopatams kankinti ir luošinti aukas – tas pat, kas mums doroti iškeptą kalėdinę žąsį“, – sako Kanados psichologas Robertas Hare’as.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jis atliko tyrimą, kuriuo galima gana patikimai identifikuoti psichopatus. Jo metodas iki šiol taikomas JAV psichiatrijoje.
Bet šis testas turi ir trūkumą: jis orientuotas į kriminalinius smurtautojus. Daugelis ekspertų įsitikinę, jog psichopatų žudikų maniakų elgesys – išskirtinė asmenybės sutrikimo apraiška.
Gerokai daugiau psichopatų, kaip mano tyrėjai, vaikšto laisvėje ir neretai išsiskiria ypatingu profesionalumu. Į žudikus maniakus jie panašūs tuo, kad beveik visiškai neturi baimės ir nežino jokių šiltų jausmų.
Bet, priešingai nei žudikams, jiems pavyksta sutrikimą paversti pranašumu: jie nieko neplėšo į gabalus, bet daro profesinę karjerą.
Juos psichologai apibūdino kaip sėkmės pasiekusius psichopatus.
Šie žmonės ypač pasitiki savimi, jų nekamuoja abejonės ar sąžinės graužatis.
K.Duttonas įsitikinęs, kad vidutinių gabumų žmonės iš psichopatų gali pasimokyti mąstymo būdo.
„Tai kaip saulė – jeigu spindulių gaunama per daug, ji pavojinga. Bet protingai elgiantis ji turi teigiamą poveikį savijautai ir gyvenimo kokybei“, – tikina K.Duttonas savo 320 puslapių knygoje „Psichopatai. Ko galima mokytis iš šventųjų, advokatų ir žudikų maniakų“.
Ekspertai ilgai manė, jog psichopatai negalėtų integruotis į normalų profesinį gyvenimą. Nenuoseklumas, impulsyvumas, atsakomybės stoka ir perdėtas svarbumo jausmas neleidžia šiems žmonėms ilgesnį laiką išsaugoti darbo – tuo buvo įsitikinę psichologai.
Manyta, kad psichopatų gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau turėtų nuvesti už grotų. Todėl ligšioliniai tyrimai buvo sutelkti į tuos, kurie požemiuose kankina savo aukas, lupa jiems odą ar prievartauja.
Tiktai pamažu psichologai pradėjo suprasti, jog tokių ligonių yra ir tarp aukštas pozicijas visuomenėje užimančių asmenų. Šiuolaikinės bendrovės sukuria idealią terpę psichopatiškiems karjeristams.
Tai iliustruodamas K.Duttonas pasitelkė Steve’o Jobso pavyzdį.
„Apple“ įkūrėjas turėjo būtiną savybių trejetą: patrauklus charakteris, gebėjimas sutelkti dėmesį į vieną tikslą ir jokių skrupulų – tai trys akivaizdžiausi psichopato požymiai“, – tvirtina K.Duttonas.
Pirmieji mokslininkų bandymai atrasti psichopatų kasdieniame gyvenime buvo nedrąsūs.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje viena JAV tyrėja Bostono dienraštyje paskelbė tokių asmenų paiešką: „Ieškomi patrauklaus charakterio, nerūpestingi, atsakomybės jausmo neturintys žmonės, bet kartu ir agresyvūs, sugebantys paveikti kitus, o save laikantys pačiais svarbiausiais.“
Rinkdamas medžiagą savo knygai K.Duttonas atliko išsamų tyrimą stengdamasis išsiaiškinti, kokių profesijų žmonės dažniausiai būna psichopatai.
Pirmiausia tai bendrovių vadovai ir advokatai. Ketvirtojoje vietoje – chirurgai.
Aštuntojoje vietoje atsidūrė dvasininkai. Tai, pasak profesoriaus K.Duttono, mažai stebinantis faktas.
„Psichopatai visada veržiasi į valdžios struktūras, kurias jie gali kontroliuoti ir jomis manipuliuoti. Šiuo požiūriu Bažnyčia nesiskiria nuo kitų įmonių“, – įsitikinęs britų mokslininkas.
Mokslininko nuostabą sukėlė aplinkybė, kad apklaustieji mažai baiminosi dėl asmenybės testo rezultatų.
K.Duttonui atkreipus dėmesį, kad psichopatijos skalėje jie užima gana aukštą vietą, apklaustieji reagavo visiškai ramiai.
„Dauguma tiktai pridūrė: „Tai manęs nestebina.
Negalėčiau dirbti savo darbo, jei būtų kitaip“, – aiškina K.Duttonas.
Skirtumą tarp psichopato ir normalaus bendrovės vadovo britų profesorius apibūdina taip: „Normalus žmogus, praradęs milijardą, užsirakintų tualete ir vemtų. Psichopatas žvaliai eitų į namus ir apie tai negalvotų.“
Tai sakydamas jis mintyse turėjo finansinius žonglierius – buvusį biržos maklerį Bernardą Madoffą ar 2008 metais žlugusio investicinio banko „Lehman Brothers“ paskutinį vadovą Richardą Fuldą.
B.Madoffo investicinio fondo, sukurto sniego gniūžtės principu, griūtis padarė 65 milijardų dolerių nuostolį.
Suglumusiems stebėtojams ramybės nedavė klausimas: kokiu būdu vienintelis žmogus galėjo sukelti tokio masto finansinį skandalą?
„B.Madoffas turi griaunamųjų savybių, kurios būdingos psichopatui“, – buvusį Federalinio tyrimų biuro atstovą cituoja „New York Times“.
Žurnalas „Time“ rašė, jog po sniego gniūžtės principo sumanymu slepiasi „sutrikimas, kuris pasiekia tikros psichopatijos lygmenį“.
„Lehman Brothers“ nemokumas dar labiau pranoko B.Madoffo padarytą žalą: banko žlugimo nuostoliai siekė daugiau nei 600 milijardų dolerių.
Pagrindiniu bankroto kaltininku yra laikomas R.Fuldas, kurio gyvenimo būdas – psichopato gyvenimo pavyzdys.
Kiek bendrovių vadovų turi psichopato požymių?
Tai numanyti leidžia psichologių Belindos Board ir Katarinos Fritzon studija.
39 britų verslininkų charakterio bruožai buvo lyginami su daugiau nei tūkstančio ligonių, įkurdintų griežtai saugomoje psichiatrijos ligoninėje.
Apstulbusios psichologės konstatavo, kad vadybininkai pacientus net pranoko savybėmis, kurios priskiriamos psichopatinei asmenybei: dviveidiškumas, manipuliacinis elgesys, egocentriškumas, empatijos – gebėjimo pajusti kito asmens emocinę būklę – stoka, užsispyrimas ir įsakmus, valdingas elgesys.
Psichopatija – vis dar mįslė mokslininkams.
Psichologai stengiasi išsiaiškinti, kaip sutrikdoma moralinė būsena, kaip atsiranda šis sutrikimas, o gal tai galėtų būti naudinga?
Galbūt, kaip svarsto K.Duttonas, anksčiau žmonijos istorijoje tokios savybės buvo prasmingos?
Galima būtų įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, drąsiai ir be sąžinės skrupulų veikiantys asmenys yra palikuoniai tų karių, kurie archajiškose visuomenėse lemdavo savo genties išsaugojimą.
Bet britų mokslininkas pripažįsta, jog gali būti ir taip, kad tai tiesiog „biologiniai nevykėliai“ – žmonės, kurių elgesį nulemia koks nors nežinomas medžiagų sutrikimas smegenyse.
Paaiškinimas padėtų įminti mįslę, kuri pastaruoju metu neduoda ramybės psichologams – kodėl kai kuriems psichopatams sutrikimas padeda susikrauti kapitalą, o kiti jau nuo vaikystės tikslingai griauna savo gyvenimą smurtiniais nusikaltimais?
Teismo medicinos ekspertai ilgai buvo įsitikinę, kad į psichopatiją linkę asmenys, nepaisant neretai aukšto intelekto koeficiento, nesugeba kontroliuoti savo impulsų.
Šie žmonės iškart nori patenkinti savo troškimą – net jei dėl to reikėtų ką nors nužudyti.
Realistiškai planuoti savo gyvenimo jiems paprastai nepavyksta.
Akivaizdu, kad sėkmingą karjerą padarę psichopatai turi savybę, kuri juos skiria nuo kriminalinių nusikaltėlių ir nuo likusių gyventojų.
Nors jiems, kaip ir visiems psichopatams, atlygis arba postūmis yra pagrindinė varomoji jėga.
Bet, pasak K.Duttono, jie gali daug geriau nei kiti žmonės sutelkti dėmesį į jiems iškeltą uždavinį ir atsisakyti visko, kas nukreipia jų dėmesį.
Tad joks atsitiktinumas, kad šie žmonės dirba ten, kur vidutiniokų nervai neišlaiko, tvirtina K.Duttonas.
Kodėl vienus psichopatus gyvenimo kelias nuveda į kalėjimą, o kiti pasiekia karjeros aukštumų? Žudikas maniakas ir profesinių aukštumų pasiekęs bejausmis karjeristas gali priklausyti psichopatų kategorijai. Pastaruoju metu psichologai, psichiatrai nemažai dėmesio skiria psichopatams tyrinėti ir ieško priežasčių, nulemiančių jų gyvenimo kelią.
Jausmus gali tiktai suvaidinti
Manoma, kad trys iš šimto žmonių yra psichopatai.
Psichopatija – ne liga, o asmenybės sutrikimas. Tokiam žmogui nerūpi kitų jausmai, jis silpnai kontroliuoja impulsyvų elgesį, pasižymi manipuliuojančia elgsena, jis neatsižvelgia į jokias socialines normas.
Paprastai tokie žmonės atrodo egocentriški, beširdžiai, jie nejaučia jokios atsakomybės, nesirūpina pasekmėmis.
Paprastai jie negali ilgiau išlaikyti santykių su kitais žmonėmis, yra nepajėgūs jausti ir reikšti meilės. Dažniausiai atlieka tik tuos veiksmus, kurie yra naudingi jiems.
Jie nejaučia užuojautos, nerimo ar kaltės dėl savo elgesio, nesigaili, tačiau gali imituoti kai kurias emocijas, jeigu tai jiems naudinga.
Kas padeda kopti į viršūnę
Psichologai vis dažniau kalba, kad, norint būti lyderiu, reikia būti ir šiek tiek bepročiu.
Emorio universiteto (Džordžijos valstija) psichologas Scottas Lilienfeldas atliko eksperimentą, kuris leido naujai įvertinti įtakingiausius pasaulio vyrus.
121 ekspertas nuodugniai išanalizavo JAV prezidentų veiklą ir gyvenimą. Jie turėjo užpildyti klausimų katalogą, tam tikrą asmenybės testą, kurį su kolegomis sudarė S.Lilienfeldas. Šie klausimai buvo pritaikyti psichopatams, nepadariusiems jokių nusikaltimų, atskleisti.
Rezultatas buvo gluminantis: į aukščiausias vietas pateko du buvę JAV vadovai – Johnas Fitzgeraldas Kennedy ir Billas Clintonas.
J.F.Kennedy amerikiečiams darė kupino energijos, veiklaus žmogaus įspūdį. Kubos krizės metu jis išliko ramus, nors pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo ribos.
Ir J.F.Kennedy, ir B.Clintonas pasižymėjo baimės jausmo neturėjimu – tai psichopatams būdingas bruožas, vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sėkmę vadovaujant, įtikinėjant kitus, padedantis nesutrikti tose situacijose, kuriose kiti išsigąstų.
J.F.Kennedy ir B.Clintonas panašūs savo gyvenimo stiliumi, silpnybe dailiajai lyčiai ir iš pažiūros neišsenkančiomis charizmos atsargomis. Bet savo kolegoms, padėjėjams, žmonėms, dirbusiems šalia, abu prezidentai liko svetimi, abejingi.
Kino režisierių ir prodiuserį Alfredą Hitchcocką vieni laikė genijumi, kiti – psichopatu. Atkaklumo, ryžto, drąsos, gebėjimo įsijausti į tai, ką dirba, jam tikrai nestigo.
Režisierius pasižymėjo itin dideliu organizuotumu, kontrole ir pedantizmu – pasinaudojęs kriaukle ją išvalydavo trimis rankšluosčiais.
A.Hitchcockas nusifilmavo daugiau nei pusėje savo filmų – tai daryti jį skatino noras geriau pažinti savo profesijos sritį, nepasitikėjimas kitų gebėjimais ir savimeilė.
Tačiau genialusis režisierius turėjo ir fobijų – jis visą gyvenimą kentėjo nuo ovalių objektų, tiksliau – kiaušinių fobijos. Tai buvo pats nemaloniausias reginys jo akims.
Parengė Ona Kacėnaitė
