1. Tegul ir mažai apmokamas, užtat stabilus darbas
Žmogus, turintis varguolio psichologiją, paprastai renkasi mažai apmokamą, užtat stabilų darbą valstybinėse institucijose. Toks sprendimas priimamas, nes ten atlyginimas visada sumokamas laiku, garantuojamos socialinės sąlygos. Perėjus dirbti į privatų sektorių, visada atsiranda rizika po kiek laiko būti išmestam į gatvę.
Toks žmogus nepasitiki savo jėgomis ir mano, kad jo patirtis ir žinios niekam nereikalingos. Galų gale taip ir įvyksta. Tada jis pradeda dirbti nuobodų, įkyrų ir visai nemėgstamą darbą, nesidomi naujovėmis, ir bėgant laikui tampa niekam nebereikalingas.
2. Permainų baimė
Jo šūkis: „Geriau turėti mažiau, nei rizikuoti ir, tikėtina, prarasti viską“. Žmonės su varguolio psichologija niekada nepradeda savo verslo, neįsisavina naujų rinkos segmentų, niekada nesiekia kito aukštojo išsilavinimo. Sulaukę brandaus amžiaus jie nė už ką nepersikeltų gyventi į kitą miestą.
3. Žema savivertė
Tai – vienas iš būdingiausių bruožų. Bet iš kur gali atsirasti aukšta savivertė, jei žmogus ne gyvena, o egzistuoja: dirba pilką, neįdomų darbą, kurį labai bijo prarasti, gyvenime nepatiria ryškių įspūdžių, bijo rizikuoti ir pakeisti gyvenamąją vietą. Būtent šie pagrindiniai veiksniai daro įtaką jo žemai savivertei.
Žmogus su varguolio psichologija nesupranta, kad turtai ir geros perspektyvos atsiranda veikliems žmonėms, nebijantiems rizikuoti ir pradėti viską iš pradžių.
4. Nenoras būti aktyviais
Akivaizdu, norint pasiekti kažko ir gauti gerą rezultatą, būtina nuolat dėti pastangas. Pavyzdžiui, peržiūrėti pasiūlymus apie įdomų ir gerai apmokamą darbą. Aišku, tuomet tektų prisiimti didesnę atsakomybę bei didesnį darbo krūvį. Ir tokiu būdu visą laiką tobulėti.
Žmogus su varguolio psichologija nenori ir nemoka parodyti aktyvumą: bijo ieškoti naujo darbo, nes iš anksto nusprendžia, kad jo neįveiks. Pasyvus žmogus niekada neturi daug pinigų.
5. Visi skolingi
Žmogus su varguolio psichologija įsitikinęs, kad jam turi pakankamai mokėti. Vien todėl, kad jis kokybiškai atlieka savo darbą. Jo atlyginimas turi būti toks, kad užtektų ir buičiai, ir poilsiui, ir vaikams, ir sau. Tuo pačiu jis pamiršta, kad jis pats sutiko dirbti mažai apmokamą darbą. Dabar dėl to jis kaltina savo „šykštuolį“ viršininką. Kitaip tariant, žmogus perkelia atsakomybę ant kitų pečių.
6. Paprasčiau būti taupiu
Amžinai neturintys pinigų eikvoja savo jėgas ne darbui, o pinigų taupymui. Jie gaišta laiką vaikščiodami po parduotuves, lygindami kainas ir pirkdami ten, kur pigiau. Jie rašo skundus į įvairias instancijas, siekdami, kad būtų sumažinti įkainiai už komunalines paslaugas arba ieško vienkartinės socialinės pagalbos ar pašalpų. Vis dėlto šias jėgas ir išnaudotą laiką jis galėtų skirti papildomiems darbams ar naujo darbo paieškoms.
Parengė Sniegė Pilypienė
