Egidijaus Dragūno išsišokimas Klaipėdoje, kai šis, matant savo paties penkiamečiam sūnui, įsivėlė į konfliktą su kino teatro darbuotojais, privertė susimąstyti, kaip tėvų agresija gali paveikti vaikus. Šį klausimą naujienų portalas lrytas.lt uždavė psichologei Laurai Bratikaitei.
Anot psichologės, mažamečiai, stebėdami tėvus, gali išmokti ne tik gerų elgesio manierų. Jei tėtis ar mama su aplinkiniais, prieštaraujančiais jų nuomonei, elgiasi nepagarbiai, juos koneveikia ar net užpuola, vaikams atrodys, kad būtent taip reikia spręsti problemas.
„Vaikai tokį elgesį traktuoja kaip tam tikrą pavyzdį, kaip reikia elgtis tada, kai kažkas tau trukdo pasiekti tai, ko tu nori.
Jei vaikai pamato, kaip gretimame kieme mušasi du nepažįstamieji, tai juos mažai paveiks, nes tai nėra jų artimiausia aplinka. Štai tėtis ir mama yra tie suaugusieji, kurie vaikams yra autoritetingi. Jie nori sekti jų pavyzdžiu, nes juos labai myli“, – tvirtino L. Bratikaitė.
Trumpiau tai būtų galima apibūdinti taip: vaikai neišmoks smurtauti, jei nesmurtauja jam artimi žmonės. Tai paaiškina, kodėl dažnai vaikai, mėgstantys žiūrėti veiksmo filmus, kuriuose daug smurto, nėra agresyvūs. Filmai nėra tiesiogiai susiję su jų gyvenimu, todėl jie nėra ir sektinas pavyzdys.
Tiesa, dažniausiai vaikai agresyvumą supranta kaip problemos sprendimo būdą tik tada, kai bent vienas iš artimųjų nuolat elgiasi agresyviai.
Streso kiekis, kurį vaikai patiria matydami konfliktinę situaciją, priklauso nuo to, kiek ši situacija įtraukė vaikus. Jeigu jie yra pasyvūs stebėtojai, tai jie streso patiria mažiau. Streso kiekis būna mažesnis ir tada, kai vaikai yra įpratę matyti taip besielgiančius artimuosius. Tada jie pasitiki, kad tėtis ar mama susitvarkys su iškilusia kliūtimi ir jiems patiems nereiks dalyvauti konflikte.
Prisiminę šios temos ištakas nusprendėme paklausti psichologės, kokiu atveju vaikas labiausiai išsigąsta. Anot nuo E. Dragūno nukentėjusios „Forum Cinemas“ kasininkės, iškvietus apsaugos darbuotojus vaikas pradėjo slėptis po kėdėmis, o atlikėjas, baksnodamas į nukentėjusiąją pirštu, grasino susidorojimu, keikėsi prie mažamečio vaiko.
„Jei vaikas ėmė slėptis, galima spėti, kad jam yra tekę matyti tokio elgesio blogesnes pasekmes. Jų bijodamas vaikas iš karto slepiasi. Tai yra baimė.
Suaugusiųjų baimės būna ne visai adekvačios. Prisigalvoję įvairių dalykų imame bijoti to, ko net nesame patyrę. Štai vaikų atveju baimės yra adekvatesnės. Jie bijo to, ką jau yra patyrę. Jeigu jie matė tėvelio ar mamytės agresiją ir ji labai stipriai juos išgąsdino, tai kitą kartą, supratę, kad susidarė panaši situacija, jie slėpsis nuo to, kas gali būti toliau“, – dėstė L. Bratikaitė.
Vėlesniam vaikų vystymuisi daug įtakos turi suaugusiųjų bendravimas su vaikais po incidento. Jeigu mažamečiams bus paaiškinta, kad tėvelis ar mamytė nesusivaldę pasielgė blogai, kad problemas reikia spręsti taikiu būdu, matyto konflikto žala nebus tokia didelė. Šiuo atveju vaikų akiratis bus praplėstas, jie jau žinos, kaip dar galima įveikti kliūtis.
„Jeigu suaugusysis, kuris vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai, po konflikto tą žmogų išvadins visokiausiais zoologijos sodo gyventojų vardais, paminėdamas ir jo intelekto koeficiento lygį, vaikams ims atrodyti, kad žmogus, nesutinkantis su jų nuomone yra blogas. Vadinasi, jis nusipelno bausmės“, – pasakojo psichologė.
Pasak jos, būtent tada sustiprėja vaikų agresyvus elgesys. Vis dėlto nėra įprasta, kad agresyvių tėvų vaikai išdrįstų smurtauti namuose. Mat agresyvūs žmonės negali pakęsti kitų agresijos. Tai juos išmuša iš pusiausvyros.
„Vaikai pradeda elgtis agresyviai už namų ribų, o namuose jų agresija yra stipriai slopinama. Juk už bet kokį agresyvų elgesį jie būna labai stipriai nubaudžiami. Dažnai tokios bausmės būna nepelnytos, – tvirtino L. Bratikaitė. – Todėl namai, turintys garantuoti saugumą, vaikams tampa nebesaugia vieta.“
