Kartais manome, jog bandydami prie ko nors prisitaikyti arba ką nors pasiekti, mums reikia įsijausti į kokią nors vieną archetipo rolę. Šis atvejis priverčia mus įsisupti į keblią ir sunkiai paaiškinamą situaciją, kuomet siekdami būti teigiamai įvertinti ar pripažinti, iš prigimties atsisakome kai kurių savo asmeninių savybių.
Henri J. M. Nouwen teigia, kad žmonės neišvengiamai atsisako tam tikrų individualumo bruožų, kai stengiasi prisitaikyti arba, tiesiog, formuoja save kaip sveiką ir sėkmingą asmenybę: „Per daugelį metų suvokiau, kad svarbiausi gyvenime dalykai yra ne sėkmė, populiarumas ar jėga, bet sugebėjimas kartais atsisakyti savo individualumo savybių. Sėkmė, populiarumas ir jėga, iš tikrųjų, gundo, tačiau visų šių minėtų dalykų viliojanti kokybė dažniausiai ateina iš gebėjimo ko nors savyje atsisakyti. Kuomet patikim kitų kalbomis, kad esame niekam tikę ar nemylimi, tuomet sėkmė, populiarumas ir jėga tampa patraukliais pasiūlymais, kuriuos pasiekti darosi lengviau. Tačiau visiškas savosios individualybės atsisakymas yra didžiausias dvasinio gyvenimo priešas, kadangi savasties neigimas atmeta mums taikomą „mylimas“ sąvoką. Jausmas, kad esame mylimi, konstatuoja mūsų tikrąją egzistencijos prasmę.
J. M. Nouwen teigia: „Mano tyrimų rezultatai tvirtina, kad buvimas savimi atskleidžia tikrąją mūsų buvimo esmę. Visa tai gali prasidėti nuo suvokimo ir pripažinimo, kad kai kurie žmonės yra „alkoholikai“. Būdami priklausomi nuo tam tikro būdo ar elgesio, stengiamės visuomet elgtis taip ir būti tokiais, kad visada jaustumės gerai. Tokio proceso metu, tariamas „alkoholikas“ pamažu pradeda suvokti, ar jis yra aktyviai priklausomas nuo to, kad nuolat keičia savo būdą bandydamas prisitaikyti ar jis, tiesiog, saikingai tą daranti asmenybė.“ Taigi individualumo susigrąžinimas gali reikšti, kad žmogus gali pasidaryti tariamu asmenybės „alkoholiku“ arba išlikti saikingas savo mintyse, kūne ir dvasioje.
„Kai kurie žmonės pripažįsta, kad yra priklausomi nuo „alkoholizmo“ – įvairių tapatybių susimaišymo, kadangi mano, jog mokėdami laviruoti, galės būti pripažinti kaip pilnavertės integracijos sudėtinės dalys. Tad ši žmonių kategorija suvokia, kad minėtasis asmenybių skirstymas yra tarsi neregių pastatymas į priekį, kuomet nematome tiesos ir pasirinkimų, kurie mus supa, bet juntame tai, kas galėtų būti teisinga ir naudinga. Šis įsitikinimas daro žmonių mąstymą ribotą, kadangi toks mąstymo tipas neleidžia jiems išvysti tikrojo didžiulio realybės paveikslo. Taigi, netobulumas yra pats vertingiausias ir geriausias asmenybės tobulinimo ir vystymosi mokytojas.“
Viliuosi, jog šiandien jumyse slypi tamsusis ir šviesusis brangakmeniai. Šis kontrastas daro jus įdomiu, dinamišku ir pilnaverčiu žmogumi. Būdami savimi išgyvenate tikrąją gyvenimo realybę, kadangi jums nereikia kovoti su savasties problema ir gilintis į tai, kas esate ir kokios viso to pasekmės. Buvimas savimi mums leidžia palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Leiskime subasmenybėms egzistuoti, tačiau mokėkime jomis saikingai vadovautis“,- teigia psichologas ir knygos „Mylimojo gyvenimas. Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje“ autorius.
Parengė Jurgita Linkevičiūtė
