Kai kuriose šalyse homoseksualūs asmenys buvo teisiami, baudžiami ir siunčiami už grotų.
Dabar pareiškimai apie kitokią lytinę orientaciją nieko nestebina.
Priešingai – daugybė jaunų žmonių įsitikinę, kad norint ko nors pasiekti kino, baleto, mados ar dizaino pasaulyje reikia būti homoseksualiam, nes tai padeda atkreipti aplinkinių dėmesį.
– Ar taip iš tikrųjų įmanoma ką nors pasiekti? – pasiteiravau psichologės-psichoterapeutės Ritos Zykienės.
– Manau, tiek tradicinės orientacijos žmonės, tiek ir homoseksualai meno pasaulyje ar savo profesijoje pasiekia aukštumų dėl darbštumo, gabumų, darbo rezultatų, o ne dėl išskirtinio dėmesio iš aplinkos.
– Vyresnės kartos homoseksualūs asmenys buvo priversti slapstytis, kurti šeimas, nes kildavo įtarimų – jei pase nebūdavo antspaudo apie santuoką, vadinasi, kažkas negerai. Ar visuomenė dabar tolerantiškesnė?
– Kad galėtume spręsti, ar Lietuvoje dabar daugiau pakantumo netradicinės orientacijos žmonėms, reikėtų atlikti ne vieną apklausą ir lyginti konkrečius rezultatus.
Prisipažinsiu – mano pačios požiūris į tokius asmenis pasikeitė, kai teko konsultuoti keletą gėjų, tris lesbietes, vieną transvestitą. Esu jiems dėkinga už galimybę suprasti, koks sudėtingas jų vidinis pasaulis.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria homoseksualūs asmenys?
– Problemos, dėl kurių jie į mane kreipėsi, nesiskyrė nuo problemų, su kuriomis susiduria tradicinės orientacijos žmonės.
Tiesa, pastebėjau, kad pokalbio metu jie kur kas jautriau tyrinėjo mano mimiką, reakcijas. Vieno susitikimo metu net šmėkštelėjo mintis: „Ar tik jis ne gėjus?“, ir klientas po sekundės garsiai pasakė: „Taip, aš – gėjus.“
Tokių žmonių atvirumas įmanomas tik tiek, kiek mes, tradicinės orientacijos žmonės, esame tolerantiški ir pasiruošę išgirsti, priimti informaciją apie kitų ypatumus.
Labai svarbu suprasti žmogų ir nesureikšminti jo lytinės orientacijos, odos spalvos, tautybės, gimimo vietos ir kitų dalykų, kurių jis gimdamas nepasirenka.
Tai nepriklauso nuo jo valios ar įsitikinimų.
Parengė Danutė Jonušienė
