Kartais suvokiu, kad jo nebėra. Tada apima neapsakomas sielvartas. Tačiau kitą dieną – lyg niekur nieko. Tarsi pats protas atsisako tuo tikėti.
Kalbu apie jį, bet netikiu, kad jis miręs. Atrodo, kad jis tiesiog išvažiavęs.
Naktimis nemiegu. Atrodo, kad jis visą laiką šalia manęs. Bijau būti viena, bijau tamsos. Bijau jo. Ir niekaip negaliu su tuo susitaikyti.
Kreipiausi į vieną psichologę, tačiau ji pasakė tik tiek, kad tai – normalu. Bet tiek laiko praėjo ir vis dar netikiu, kad jo nebėra. Taigi, nemanau, kad tai yra normalu.
Psichologė davė šiokių tokių patarimų. Bandžiau jų laikytis. Nepadėjo.
Bandau kažkaip save įtikint, kad jo nebėra, bet vis bergždžiai.
***
Atsako psichologė, geštalto, šokio ir judesio terapijos praktikė Ramunė Truncė:
Iš pradžių noriu pasidalyti savo patirtimi. Kai man buvo 12 metų, po nesudėtingos operacijos gulėjau ligoninės chirurgijos skyriuje, gana „sudėtingoje“ didelėje palatoje. Mano lovos kaimynės buvo senyvo amžiaus moterys, kurioms buvo amputuota po vieną koją. Jos dalydavosi išgyvenimais, sakydavo, kad vis dar jaučia skausmą kojos, kurios nebėra. Man buvo svarbu išgirsti tai, nes tai buvo žinia apie netektį.
Netekti artimo žmogaus ir vis dar jausti jo buvimą, kaip ir sakė konsultavusi psichologė, mums „normalu“ ar tiesiog įgimta. Mūsų atmintis laikui bėgant „išstumia“ pačius skaudžiausius patyrimus.
Taip, visiems suprantama, kad reikia laiko - susitaikyti su nenorima situacija, kad nebėra žmogaus, su kuriuo siejo daugybė patyrimų, prisiminimų, jausmų. Su broliais, sesėmis, tėvais, vaikais mes esame susiję gyvybės saitais. Ir tie saitai išlieka, net ir tuomet, kai žmogus pasitraukia iš gyvybės erdvės.
Mirus artimajam, mes išgyvename egzistencinę krizę. Artimojo mirtis primena mums begalę dalykų, iškelia kiekvieno mūsų pamatinę mirties baimę.
Jūs rašote, kad bijote tamsos, vienatvės, išėjusio brolio. Visos šios baimės susijusios su nežinomybe ir su tuo, ką sau sakome apie mirtį ir gyvenimą po mirties.
Jei būtumėte šalia, paklausčiau subtilių klausimų - apie tai, kokią istoriją sau pasakojate apie mirties paslaptį ir kuo tikite. Nes viskas remiasi į tuos jūsų atsakymus, kurių nežinau.
Todėl paklauskite savęs, kas jums yra mirtis, kodėl bijote išėjusio brolio. Jūsų žinojime, įsitikinimuose arba neišbaigtuose patyrimuose yra kažkas, ką žinote tik jūs. Būtent dėl šių neatsakytų klausimų būtų reikalinga terapija, kuri padėtų pažiūrėti į baimes tiesiai, saugioje palaikančioje erdvėje. Tai svarbu.
Dar svarbu, kokia jūsų gyvenimiška patirtis. Kiekvienas mūsų nuo vaikystės bijome netekti tėvų, senelių, bet net nepagalvojame, kad galime netekti brolio, kuris tik šiek tiek vyresnis už mus. Tam mes niekaip nesiruošiame, nebent matome, kad žmogus serga ir gęsta po truputį. Tuomet pratinamės psichologiškai, kai žinome labai konkrečius faktus.
Nežinau, kaip iškeliavo jūsų brolis, nežinau, ar atsisveikinote su juo. Mirties pobūdis taip pat labai svarbus, atsakant į jūsų klausimą.
Pabandysiu patarti, neturėdama visos reikalingos informacijos, bendrąja prasme.
Šeima yra sistema, kurioje ir mirę artimieji turi atrasti sau vietą. Tai – labai svarbu.
Priimti netektį gali padėti atviras pasikalbėjimas su tėvais, kurie irgi tai išgyveno. Jei neturite tėvų – su seserimi ar kitu artimuoju. Prisiminimas žodžiais ir nuoširdus pasikalbėjimas gali sukelti bendrus netekties jausmus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo „užspausti“ ir neišgyventi iki galo.
Leidimas sau išsiverkti ir išsigedėti – ypač svarbus. Neabejoju, kad tai padidintų jūsų suvokimą apie situacijos realumą.
Kūno lygmeniu jūs nepamatysite savo brolio. Jei po šių mano žodžių jums kyla graudulys arba pyktis ar bet kokie stipresni jausmai, leiskite jiems būti, išsireikšti.
Tačiau jūsų širdyje jis gyvena ir gyvens. Jei jaučiate ilgesį, apkabinkite save, pasakykite širdimi visa, ką savo broliui norite pasakyti. Ir... gyvenkite savo gyvenimą.
Pagalvokite, ar nebūtų geriau, kad pasidžiaugtumėte už du, užuot liūdėjusi?
Ir galiausiai, jei žinote nerealizuotą brolio svajonę, realizuokite ją ir pasidžiaukite tuo, kuo ir jo dvasia bus nudžiuginta.
Dvasios lygmeniu mes esame viena.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
