Su vyru susipažinau keistokomis aplinkybėmis. Draugystė nebuvo ideali, tačiau aš be jo negalėjau gyventi. Gyvenau tik būdama su juo. Net, kaip maniakė, laukdavau nakties, kad galėčiau apkabinusi jį užmigti. Norėjau viską daryti su juo. Net pykdavau, kai jis man nepritardavo.
Jis kartais neatsakydavo į žinutes, nekeldavo ragelio – iš pradžių po parą, po to – dvi, tris. Verkdavau dėl to, raudavausi plaukus nuo galvos, rašydavau, bet jam nerūpėjo.
Aš laukdavau viena namuose, kada jis grįš, verkdavau. Jis grįždavo, kaip niekur nieko. Nors ir neatsiprašydavo, atleisdavau, o po kelių dienų būdavo tas pats.
Visa tai vyksta iki šiol. Tik dabar jis grįžta naktimis, o ką dienomis veikia nesako.
Pasikeičiau ir aš. Pradėjau miegoti su jo draugais.
Dabar jis puola mane, priekaištauja, nors pati prisipažįstu apie tai, skundžia mano tėvams, visiems.
Aš jam sakau, kad laukdavau jo, nervinausi. Bet jis mato tik mano ydas.
Pati nesuprantu, kodėl aš taip darau ir nejaučiu jokios sąžinės graužaties. Tai tikrai ne kerštas, bet palikti jo negaliu, nors ir nebemyliu. Manau, kad nebemyliu, nes nebejaučiu noro visada ir visur būti su juo. Ką man daryti?
***
Atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė:
Sakote, kad neatsimenate, ką reiškia būti laimingai. Vadinasi, kažkada žinojote? Sakote, kad nežinote kas yra būti mylimai. Reiškia, kažkada buvote sau nusipiešusi tokį paveikslą ir turėjote tokį norą?
Šiuo etapu, manau, svarbiausia atrasti tuos pasimetusius jumyse dalykus ir atsakyti sau į klausimą, kodėl visgi esate su šiuo žmogumi, kurio, panašu, jau net nebegerbiate.
Dažnai, kai leidžiame sau elgtis su santykiais netausodami jų ir nesaugodami, tai rodo abejingumą partneriui ir dideles praeities nuoskaudas.
Panašu, kad visą turėtą energiją iššvaistėte ne konstruktyvių sprendimų ieškojimui, o pergyvenimams ir savęs kankinimams. Tai lėmė „perdegimo“ sindromą.
Santykiai atrodo išsikvėpę ir panašu, kad nė vienas neturite nei didelio noro, nei energijos jiems atkurti.
Laiške kalbate apie nuolatinius priekaištus vienas kitam, bet ar tai keičia situaciją, ar jai padeda? Juk kiekvieną priekaištą partneris girdi kaip puolimą ir dažniausiai vienintelė reakcija būna gynyba. O ši dažniausiai būna puolimas atgal.
Patarčiau jums išdrįsti atvirai pakalbėti su vyru ir aptarti, kas ir vieno, ir kito netenkina, ko norėtumėte ir kaip to galima būtų pasiekti. Arba, jei tai bus būtina, priimti sprendimą dėl atskiros ateities.
Laiške pasakojate apie savo ir vyro santykius, bet tik trumpai užsimenate, kad turite 2 vaikus. Kyla klausimas – kokius tėvų santykius, kokio gyvenimo schemą jie mato? Juk visais savo veiksmais ir elgesiu, mes perduodame vaikams tam tikrą informaciją. Taigi, kokią informaciją iš jūsų gauna vaikai?
Šie ir panašūs klausimai dažniausiai nagrinėjami psichologo kabinete. Galbūt šiame gyvenimo etape jums reikėtų pagalbos iš šalies, įvertinant savo būseną ir ieškant atsakymų į anksčiau užduotus klausimus.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
