Prieš 8 mėnesius netekau tėvo. Tai buvo vienas brangiausių man žmonių. Kartais galvoju, kad ir pats brangiausiais bei artimiausias.
Mūsų santykiai nebuvo pastovūs. Buvo metas, kai visiškai nebendravome, nes abu esame išdidūs ir sunkiai atviraujantys žmonės. Tuomet tai net neatrodė tragedija, nes abiejų gyvenimai buvo pilni kitų dalykų.
Tačiau mes visuomet buvome artimi. Niekad nesame apie tai kalbėję. Jis apskritai buvo labai uždaras žmogus, bet jaučiau tai. Jo netekus, tai patvirtino ir kiti jam artimi žmonės.
Viskas taip sutapo, kad sužinojusi, jog laukiuosi, tą žinią jam pasakiau kaip tik tuomet, kai paaiškėjo, kad jis serga nepagydoma liga. Guosti tokį žmogų buvo nerealu, tad stengiausi tiesiog palaikyti. Bet tie metai buvo be galo sunkūs.
Anksčiau esu netekusi kūdikio, todėl šįkart kaip įmanydama stengiausi būti tvirta ir nepasiduoti blogoms mintims. Bet visas laukimas buvo kupinas nerimo, nes tuo pačiu mačiau, kaip iš lėto, nors ir optimistiškai gęsta man brangus žmogus.
Mano kūdikis gimė per anksti. Tai buvo sunkus metas. Tuo pačiu metu ir tėčio būklė pablogėjo.
Labai tvardžiausi, kad mano nerimas nepersiduotų vaikui. Išsikapstėme iš ligoninių. Ačiū Dievui, vaikas labai tvirtas ir sveikas, tačiau neabejoju, kad mano nuolatinis stresas turėjo jam įtakos. Taip pat jaučiu, kad išmokau slopinti savo jausmus ir jis tapo mano didžiausia stiprybe.
Mano vaikas mano tėčiui buvo labai brangus. Manau, kad jis suteikė jam daug stiprybės. Džiaugiausi, kad jie apskritai susitiko.
Kai kūdikiui buvo 8 mėnesiai, mano tėtis mirė. Buvau šalia, kai tai nutiko. Tvirtai laikiausi ir per laidotuves.
Pastebėjau, kad mano mažylis po to po truputį atsipalaidavo, tarsi jam palengvėjo. Tačiau jaučiu, kad negaliu atsitraukti, atsijungti, pasinerti į save ir tiesiog išgyventi gedulo. Jo tarsi nėra.
Yra kažkoks sunkumas, nuotaikų kaita, noras pasinerti visa galva į įvairias veiklas. Vis bandau derinti vaiko auginimą su darbais, tačiau kartu jaučiu, jog negaliu sau pripažinti, kad tėčio nebėra. Ir jaučiu, jog mano perdėtas nerimas dėl vaiko yra su tuo susijęs.
Tėtis per mano vaiką kažkaip visą laiką yra šalia. Tai man suteikia labai daug džiaugsmo ir patirties. Mintyse nuolat su juo kalbuosi ir tarsi neprisileidžiu kitokių minčių.
Juk kažkuria prasme tai yra tiesa – jo savybes galiu įžvelgti savo vaike, galiu juo rūpintis, būti kartu ir taip lengviau išgyventi netektį.
Tačiau nerimauju, ar tai nėra tik savęs apgaudinėjimas, kuris gali netikėtai smogti skausmo banga? Juk po jo laidotuvių net nebuvo kada ramiai išsiverkti. Juk auginu kūdikį, kuriam reikia labai daug manęs, jį maitinu.
Tad kaip man gyventi toliau? Kol tėtis dar buvo gyvas, jo liga tęsėsi apie pusantrų metų. Aš turėjau pakankamai laiko viskam apmąstyti ir vis savęs klausdavau, kaip reikės gyventi, kai jo nebebus. O dabar štai keista, tarsi gyvenu.
Viskas yra taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nesinori su visais iš eilės apie tai kalbėti, o su pačiais artimiausiais net neišeina. Tik buitiniame lygmenyje pasikeičiu informacija ar prisiminimu. Bet ar to gana?
Vis pagaunu save ieškančią atmintyje kažkokių detalių, vis tikintis surasti kokiame nors stalčiuje tėčio paliktą laišką ar daiktą su žinute, kad viskas bus gerai. Tiesiog labai norėčiau su juo pasikalbėti...
Kaip gyventi, žinant, kad tai nerealu, bet save apgaudinėjant?
***
Atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė:
Panašu, kad išgyvenate didelį skausmą dėl tėčio mirties ir nesate pilnai išgedėjusi.
Jūsų aprašyta situacija yra visiškai suprantama ir gana dažna. Iš tiesų netektis ir su ja susiję jausmai išgyvenami ganėtinai ilgą laiką. Ypatingai buvus stipriam ryšiui ir, spėju, likus ne visai iki galo išsakytiems bei išsiaiškintiems tarpusavio santykių jausmams. Tada gedėjimo laikas išties gali prailgti.
Netektis turi kelias gedėjimo stadijas. Viena – šokas – (gali būti „nejautra“).
Reakcija šioje stadijoje labai individuali, tačiau dažniausiai yra dvi reakcijų rūšys: isterinė būklė, kai emocijos labai ryškios, aiškios ir stiprios, arba nejautrumo reakcija, kai nejaučiama jokių emocijų, viskas matoma tarsi iš tolo, tarytum paties gedinčiojo neliestų.
Panašu, kad netekus tėčio jums pasireiškė būtent antroji reakcijos rūšis. Čia svarbu nepamiršti, kad emocijos, kad ir kaip giliai jos būtų paslėptos, visgi yra ir turi teisę egzistuoti ir būti išreikštos. Todėl psichologai dažnai susiduria su užduotimi atskleisti šias išstumtas emocijas, kad žmogus jas išgyventų. Nes tik tuo atveju jos gali slopti, kisti ir blėsti. Tačiau tai daroma tik „užstrigus“ šioje ar kitose fazėse.
Kai pirmoji būsena pasibaigia, ateina antroji stadija – neigimas ir atsiribojimas. Tada tarsi protu suvokiama netektis, bet emociškai nenorima ja patikėti.
Jausmai palengva skverbiasi į sąmonę ir ten, kur buvo žmogus, kurio netekote, atsiveria tarsi tuščia vieta. Tai sukelia didelį, netgi fizinį skausmą, kurio, be abejo, nenorima jausti, todėl bandoma save netgi apgauti.
Tuomet gali prasidėti fantazijos apie mirusįjį – ieškoma jo akimis, įsivaizduojama, kad netrukus grįš ar įeis į kambarį. Tai tarsi derybos su mirusiuoju, stengiantis išlaikyti jį šalia.
Kitais atvejais šioje stadijoje gali reikštis pyktis mirusiajam už tai, kad „paliko“, „išėjo“.
Ši stadija gali trukti nuo savaitės iki pusės metų. Tai – tarsi sąmonės, pasąmonės ir norų kova.
Įveikus šį etapą, ateina trečiasis etapas - pripažinimas ir skausmas.
Kaip žinia, bet koks gyvas organizmas vengia skausmo, o tiesos pripažinimas būtent tai ir lemia. Taigi, rizikuojama jausmus nuvertinti ir šiame etape.
Tačiau gera žinia ta, jog šis etapas yra tarsi simbolis, kad gedulas eina į pabaigą ir toliau bus lengviau (jei neužstringama).
Ši stadija gali trukti nuo 3 iki 6 mėnesių.
Paskutinysis, ketvirtas, etapas – susitaikymas ir atgimimas. Ši stadija pasiekiama per 6-12 mėnesių, kitais atvejais – iki 18 mėn.
Taigi pagal nuo netekties praėjusį laikotarpį (8 mėn.) jūsų būklė yra suprantama ir logiška. Tikrai nereikėtų savęs versti greičiau išgedėti netektį ir jaustis lyg nieko nebūtų įvykę.
Tačiau jūsų laiške mane labiau neramintų pora kitų papasakotų niuansų. Visų pirma – jausmų išraiška.
Jūs teigiate, kad nerandate laiko išsiverkt, stengiatės nuslėpti jausmus nuo aplinkinių, ypač vaiko.
Šioje vietoje norėčiau paskatinti leisti sau išjausti esančius jausmus ir į juos sureaguoti. Kaip minėjau, nuo to, kad neleisite sau reikšti jausmų, šie niekur nedings ir nesumažės, o netgi priešingai – kaip senas produktas gali dar labiau pakenkti.
Kitas nerimą keliantis niuansas yra tai, kad jūs kelis kartus aprašote, kaip lyginate vaiką su tėčiu. Šioje vietoje kyla daug klausimų, kuriuos vertėtų aptarti individualiose konsultacijose su specialistu, kad papildyti ir pasitikslinti tikrąją situaciją.
Jei iš tiesų lyginimas padidintas, rizikuojate „užstrigti“ gedėjime ilgesniam laikui.
Kita medalio pusė yra ta, kad tokiu būdu tarsi atimate iš savęs pilną vaiko matymą, nes kuo toliau, tuo daugiau savitų asmenybės niuansų jis įgys, o nenorėdama galutinai netekti tėčio jūs galite pradėti juos neigti. Dėl to mažiau pažinsite savo vaiką ir, be abejo, nuo to nukentės jūsų tarpusavio ryšys.
Patarčiau leisti pilnai sau išjausti netekties jausmus ir stengtis savo mintyse atskirti vaiko ir tėvo vaizdą. Stiprybės ir kantrybės išgyvenant netektį.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
