Kai pradėjome kartu gyventi, tai gal pirmi dveji metai buvo gražūs. Po to viskas pradėjo blogėti.
Gyvenu jo bute. Grįžta jis kartais vėlai. Būna, išeina su draugais į klubą vienas. Kai bandau jam sakyti, kad man tai nepatinka, jis sako: „Nieko čia blogo. O jei nepatinka, gali išsikraustyti.“
Visada nusileidžiu, turbūt todėl, kad myliu. O gal tik esu pripratusi būti su juo?
Jis kartais būna labai ant manęs supykęs, o kartais elgiasi labai gerai. Bet dažniausiai manęs neužjaučia, kai man ką nors skauda ar kai būna blogai.
Kartais taip viskas nusibosta. Tada atrodo, kad mirtis būtų geriausia išeitis.
Noriu jį palikti, bet nesiryžtu. Nežinau, kaip be jo reikėtų gyventi – viską darom kartu. Bet kartais jaučiuosi labai žeminama.
Patarkite, ką daryti.
***
Atsako psichologė Eglė Masalskienė:
Skaitau laišką ir galvoju. Klausimas dar laiško temoje nuskambėjo štai taip: „Kaip palikti mylimą žmogų?“ Tarsi būtumėte tikra dėl savo jausmų ir tarytum jau apsisprendusi palikti. Jei taip, belieka „smulkmena“ – rasti būdą, kaip.
Jei klausimas kyla tik toks, paskyrusi tam laiko ir energijos, tikrai sugalvosite planą, ir ne vieną. Lygiai taip, kaip jau esate sugalvojusi daugybę kitų planų ir įgyvendinusi juos. Juk esate ieškojusi darbo? Gal rinkotės studijas arba planavote atostogų kelionę, savaitgalį ar vakarėlį? O gal siuvotės suknelę?
Nors apsvarstyti šįkart teks įvairius aspektus. Pavyzdžiui, kur eiti? Kaip įsikurti kitur? Ką pasakyti draugui? Kaip pasakyti? Ką pasakyti artimiesiems? Kada tai padaryti? Kaip organizuotis gyvenimą vienai? Ką planuoti toliau? Ką veikti atsiradus daugiau neužpildyto laiko? Ko siekti? Ką daryti su savo emocijomis (galbūt – kaltės jausmu, baime, nerimu, ilgesiu, šiltais prisiminimais), jei jos užplūs?
Pastarasis klausimas tikriausiai kelia nerimą jau dabar ir tai natūralu – emocijos mums duotos tam, kad įvertintume patirtį ir aplinką: kiek ji mums „gera“, kiek „pavojinga“. O santykių sritis yra tokia, kad čia būna visko – ir šilto, ir šalto. Juo labiau, kad jūsų su draugu ryšys yra netrumpas – 6 metai.
Išsiskirti nėra lengva net ir su senu atgyvenusiu daiktu, o ką jau kalbėti apie žmogų, su kuriuo sieja šilti prisiminimai. Bet visos emocijos silpsta ir ilgainiui praeina. Žinant tai, lengviau jas priimti ir tiesiog išbūti.
Nereikėtų emocijų neigti. Jos išlįs kitu kampu – per fizinę savijautą ar nepaaiškinamą blogą nuotaiką. Nereikėtų nors ir netyčia jų dirbtinai didinti, vis analizuojant, ar teisingai padaryta, kas jau padaryta, ir kaip galėjo būti kitaip, ir kaip būtų, jei būtų buvę.
Verčiau tokiais atvejais tiesiog padėkoti atėjusiai emocijai, pasakyti „ačiū“ jai už tai, kad pranešė jums, kaip jaučiatės, pasakyti, kad išgirdote šią žinią, ir kad tai yra tiesa, tačiau tiesa yra ir tai, kad jau nusprendėte ir gerai žinote, ko jums reikia, kad jau pasvėrėte visus „už“ ir „prieš“.
Belieka dar ir dar kartą padėkoti praeičiai už gražius prisiminimus ir atleisti nuoskaudas, kurias patyrėte. Tik taip užsiveria vieno gyvenimo etapo durys ir atsiveria kitos – į kitą etapą. Galima šį „durų varstymo periodą“ vadinti atsisveikinimu, atsiskyrimu, gedėjimu – kaip norite. Tiesiog jis visada yra ir jo kažkaip prašokti nelabai išeina, reikia perbristi. Bet nestoviniuoti ir neklampoti ne ton pusėn.
O ištvermės tai jūs turite. Juk jei kelerius metus išlaukėte jausdama nepasitenkinimą prastėjančiais santykiais, išlauksite ir atsiskyrimo periodą.
Visa tai – jei jau esate apsisprendusi. Bet ar esate?
Pokyčiai žmogui yra nelabai malonus dalykas, paprastai mes nieko nekeičiame tol, kol galime pakęsti, arba – kol yra pakankamai gerai. Kas yra „gerai“ jums, spręskite pati. Juk žinote, kad gyvenimas nėra pasaka, ir kad „nėra namų be dūmų“, tad tikėtis, kad įsimylėjimo fazė tęsis amžinai, neverta.
Po įsimylėjimo ateina „išsimylėjimas“, kai abi pusės ima matyti tai, ko anksčiau nematė, kas erzina, ir tada prasideda tam tikra kova už savo pozicijas.
Jei po šio laikotarpio pora susidėlioja abiems priimtinas taisykles, toliau gyvena ramiai ir laimingai. Jei tokių taisyklių nėra arba jei abu galvoja, kad partneris „turėtų elgtis taip ir anaip“, bet apie tai nekalba, arba pokalbiai nieko nekeičia nei vieno, nei kito įsitikinimuose, tuomet tokia pora toliau gyvena arba audringai galynėdamasi, arba slėpdama nuoskaudas, kurios susitvenkia ir išlenda vėliau.
Kitos susitvenkusios nuoskaudos jautresnį žmogų nuveda į nerimą ar depresiją, kai nieko nebesinori ir nėra jėgų ieškoti išeities. Tada verta ieškoti profesionalų pagalbos, lankyti porų konsultacijas (jei abu partneriai nori taisyti santykius) arba individualias sesijas.
Atrodo, kalbėtis bandėte. Bet kaip tai darėte? Į priekaištus paprastai reaguojama gynyba ir atmetimu. O gal tai buvo verkšlenimai ir zyzimas? Tai – irgi atgrasantis reikalas.
Ramus tonas, priminimas to, kas gera, padėkojimas už nuostabius dalykus, ir tik tada išsakymas savo lūkesčių ir poreikių - galbūt tai jums būtų naujas būdas atnaujinti ryšį su žmogumi, su kuriuo tas ryšys yra, tik šiuo metu - susilpnėjęs? Juk žinote, banali išmintis - niekada nebūna kalta viena pusė.
Paklauskite, ko jis tikisi iš jūsų, ko jam reikia, kada jis gerai jaučiasi su jumis, apie ką svajoja.
Kita banali išmintis - suaugę žmonės keičiasi retai ir tik savo noru. Tad verčiau jau pačiam pasikeisti (o tai padarys tam kitam įtaką), nei stengtis keisti kitą tiesioginiais nurodymais ir pageidavimais.
Bendros svajonės, kaip ir bendros stiprių emocijų atnešusios patirtys, gali labai suvienyti. Jei tik tas žmogus yra tas, su kuriuo vis dar norite eiti kartu - išbandykite tai.
Ar tikrai tai yra tas žmogus, su kuriuo norite būti kartu? Yra tokia daina, kur dainuojama: „I love you, but I don't like you“ („Aš tave myliu, bet tavęs nemėgstu“). Pripratimas irgi nėra blogai - kartais jis laiko stipriau nei meilė, ir sunku juos atskirti vieną nuo kito. Bet šiuo atveju pagalvokite, ką buvimas drauge duoda jums ir kiek tai jums yra svarbu. Ar tai jus augina, ar žlugdo? Ar pasiekiate daugiau, juntate gyvenimo pilnatvę, o gal - atvirkščiai - karjera, gyvybingumas tarsi užmigo?
Susirašykite ant lapelio, kas jums yra svarbu gyvenime, ne mažiau 6-8 punktų. Po to prirašykite pastabas prie kiekvieno punkto - kaip šiuos dalykus veikia esami santykiai su draugu.
Sakote, kad nežinote, kaip be jo gyventi, ir todėl nesiryžtate. Tai - labai svarbu. Bet juk anksčiau gyvenote. Kaip gyvenote iki tol?
Pasvajokite, kaip norėtumėte gyventi, jei gyvenimas būtų tobulas? Tik nepamirškite, kad neturite teisės į šias svajones įdėti savo draugo, pakeisto pagal jūsų norą, bet jam nedavus sutikimo. Kaip atrodytumėte? Ką dirbtumėte? Kokias laisvalaikio veiklas turėtumėte? Kokie žmonės jus suptų? Kokioje aplinkoje būtumėte?
Gyvenimą sudaro ne vien vyro-moters santykiai. Yra ir kitos sritys. Ar jos jus tenkina? Kurkite tas kitas sritis ir ši galbūt susitvarkys savaime.
Pabaigai pasakysiu vieną paslaptį ne kaip psichologė, o kaip moteris: vyrams patinka, kai mes esame laimingos ir besimėgaujančios gyvenimu.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
