Ką tik nutrūko man brangiausi ir svarbiausi santykiai, kokius esu turėjusi. Na, žinoma, man – 21-eri, tad ne tokia ir ilga mano santykių istorija.
Draugavau ir įsimylėjau 10 metų vyresnį vyrą. Jaučiu, kad ir jis mane myli. Dar niekada manimi taip niekas nesirūpino, nesaugojo, šitaip nerodė dėmesio, kaip jis. Bet tarp tų visų gražių žodžių didžiąją dalį užėmė pykčiai.
Pykomės dėl smulkmenų, po to – dėl fundamentalesnių dalykų. Galų gale pradėjome ne tik dienų dienas pyktis, bet ir skirtis-taikytis.
Dažniausiai pyktis kildavo iš jo pusės. Dėl mano poelgių. O aš niekad net neturėjau progos pykti, vien todėl, kad savo nepasitenkinimą nuleisdavau laipteliu žemiau nei santykiai.
Toks jausmas, kad vienas kito nesuprantame. O pamilti, tai pamilome.
Aš pati nesu „saldainiukas“. Tam tikrais atvejais ne taip pasielgdavau, ne taip pasakydavau, ne taip suprasdavau. Jis pradėjo man priekaištauti, kad tai aš nesistengiu būti kartu, kai man atrodė atvirkščiai – čia jis su manimi blogai bendrauja. Vis kaltinome vienas kitą nesiklausymu, nesupratimu.
O dabar tarp mūsų galima sakyti nieko nėra – mes vėl išsiskyrėme, tik šįkart rimtai. Atrodo, abu padėjom taškus, bet iš kitos pusės – ne. Vis parašome, vis paklausiame – ar tikrai? Aš negaliu būti su kitais žmonėmis, negaliu dirbti ar valgyti.
Nežinau, ką man daryti. Ar vis dėlto uždaryti duris, kai joms jau laikas užsiverti, ar pabandyti dar vieną kartą? Juk vis dėlto jis – nevertas būti paleistas.
***
Atsako psichologė, geštalto, šokio ir judesio terapijos praktikė Ramunė Truncė:
Galiu sureaguoti jau į pirmuosius tavo sakinius. Rašysiu „tavo“, nes taip bus artimiau, turiu dukrą metais vyresnę už pačią. Taip, kad pasikalbėkime.
Matyt, turi kažkokios patirties savyje (greičiausiai su tėčiu – esamu ar nesamu – nespėliosiu), kuri tave subrandino labiau nei tavo bendraamžes. Pritraukei į savo gyvenimą vyrą, kuris vyresnis, bet nebūtinai brandesnis už tave. Mūsų amžiui įtaką daro mūsų patirtis, ne skaičiai.
Pati turėjau vyresnį vyrą, todėl žinau, ką gali patirti. Pagalvok prašau, kas labiausiai tavo mylimajame traukia tave. Saugumas? Jo patirtis? Rūpestis? Ar tavęs poreikis? Gal dar kažkas? Man labiau patiktų, kad tai būtų dialogas tarp mūsų.
Tačiau, jei pasitiki, pasikliauk mano asmenine patirtimi, taip pat ir bendraujant su vyresniu partneriu. Visuomet geriau, kai amžiaus skirtumas nedidelis, bet būna išimčių.
Vis tik amžius turi įtakos skirtingiems poreikiams – bendrauti su draugais ar leisti laiką labiau uždarai, siekti savirealizacijos ar kurti šeimą, priimti kitą, tokį koks jis yra, ar norėti keisti, „perauklėti“, pavydėti ar pasitikėti. Neabejoju, kad ir jūsų konfliktai susiję su šiomis temomis.
Kai sakai „nesuprantame vienas kito“, tai sakau, kad svarbu suprasti. Svarbu, pamatyti situacijas ne tik iš savo, bet ir iš kito pozicijų. Vyresnis gali dažniau jaustis teisus, nes yra labiau patyręs. Tačiau taip pat jis dažnai ir mažiau lankstus, ar nelinkęs nusileisti, keistis.
Neįmanoma pakeisti kito žmogaus. Galima tik matyti jį meilės akimis arba savo poreikių akimis.
Kai žiūrime su meile, matome visa, kas geriausia, kas pozityvu ir žavi mus. Tik nuo mūsų priklauso, ką matome savo mylimame žmoguje. Visi turime visko – ir gražaus, ir atstumiančio, ir juodo, ir balto. Klausimas tik, ką pasirenkame matyti.
Jei nesutarėte, pykdavotės, panašu, kad jus jungia labiau aistros energija. Ji juda bangomis. Ateina ir praeina. Kartais pasireiškia intymumu, mylėjimusi – kūnišku lygmeniu, kartais – pykčiu ir kova. Tai, kad esate nelinkę vienas kito suprasti ir palaikyti, vargu ar galima pavadinti gilesniu, brandesniu jausmu.
Kaip atskirti gilesnį jausmą nuo aistros? Meilė suteikia energijos, įkvepia gyventi, kurti, nuveikti didesnius darbus, įsiprasminti, daryti gera kitam, mažiau galvojant apie save. Kitaip sakant, meilė „suteikia sparnus“, o ne gramzdina.
Yra skirtingų meilės rūšių ir skirtingų meilės kalbų. Pasakysiu tau svarbiausias, o tu pabandyk jas atpažinti savyje.
Kai sakome, kad mylime, turime mintyje skirtingus dalykus, pavyzdžiui:
„Aš myliu tave, nes... man saugu su tavim“ – patenkinamas labai svarbus, pamatinis saugumo poreikis, nes bijome vienatvės, sprendimų priėmimo, materialinių uždavinių. Kai partneris tai suteikia, rūpinasi mumis, mums atrodo, kad tai ir yra meilė (tam tikra prasme – taip). Tačiau iš esmės tai mūsų saugumo jausmo užtikrinimas.
„Aš myliu tave, nes... tu man suteiki malonumą.“ Tai sakome, kai jaučiame aistrą, kai gera būti su kitu žmogumi kūnišku lygmeniu, kai gera abiems dalintis maloniais patyrimais, tai nuostabu. Problema prasideda tuomet, jei mūsų poreikiai nepatenkinami ir prarandame tai, kas teikia malonumą. Tuomet įsiskaudiname ir jaučiamės nemylimi. Svarbu pastebėti, kad šis meilės lygmuo aktualus visiems, tačiau kai jis tampa esminis, mums partneris tampa reikalingas (mūsų poreikiams patenkinti). Tai aistra.
„Aš myliu tave, nes... tu man paklūsti...“ Jei partneris elgiasi taip, kaip mums norisi ir atrodo teisinga, jis patenkina mūsų galios ar valios poreikį. Jis lyg ir nusileidžia mums, girdi mūsų norus, juos pildo. Mums atrodo, kad partneris mums taip išreiškia savo meilę. Iš dalies, taip darome kompromisus, kai mylime. Tačiau reikėtų pastebėti, ar lieka gerasis jausmas, kai partneris netenkina mūsų norų, kai elgiasi taip, kaip jam geriau, kai klausosi savo poreikių. Jei ne, tuomet tai tik valios ar galios žaidimai. Kuriuos mes taip pat vadiname meile.
Visi paminėti meilės pasireiškimai turi sąlygą „aš myliu tave, nes (kai)...“
Tikrasis jausmas nežino sąlygų. „Aš myliu tave, nes myliu“ – skamba keistai. Tačiau visuomet iš širdies (ne iš pilvo, kur skraido drugeliai, ar saulės rezginio, kur slypi galia ir valdžia).
Suprantama, kad svarbūs visi paminėti meilės aspektai, tačiau svarbiausias – kuris prasideda širdyje, nes jis niekuomet nesibaigia.
Todėl, kai sakai, kad „nutrūko man brangiausi ir svarbiausi santykiai“, įsiklausyk – santykiai turi pradžią ir pabaigą, tačiau meilė nesibaigia. Tik pereina iš vienos formos į kitą arba keičiasi žmonės, kurie pažadina mumyse gyvenančią meilės energiją. Meilė nesibaigia. O jei baigiasi santykiai, vadinasi, bus kiti. Gal brandesni ir geresni, visavertiškesni ir sąmoningesni.
Vieni santykiai būna kaip pamokos, kiti – kaip dovanos.
Kaip dukrai perskaičius mano pasidalijimą patarčiau įsiklausyti į savo širdį ir pačiai priimti sprendimą. Nes niekas kitas nežino, kas geriausia tau. Linkiu patirti meilę savyje. Ir sulaukti meilės dovanų.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
