Ji daug dirba fizinį darbą (prižiūri didelį sodą), pavargsta nuo to taip, kad viskas atrodo beviltiška: pjauti žolę, ravėti, šluoti, ir vėl viskas iš pradžių.
Kaip jai pakelti nuotaiką ir sustiprinti motyvaciją? Kaip jai pasakyti, kad tas darbas, kurį ji daro, nėra bereikalingas?
Kartais ji net pamini, kad geriau jau „po velėna atsigultų“ ir nieko nebereikėtų. Jei pagiri kokį jos darbą, tai ji negatyviai reaguoja, sako, kad kas čia tokio – darai ir tiek.
***
Atsako psichologė Eglė Masalskienė:
Jei paprastai, lietuviškai bandytume pasakyti „motyvacija“, tiktų žodis „noras“. Pakelti motyvaciją – tai padaryti taip, kad žmogus norėtų. Teko girdėti net juokingą naujadarą, kurį lituanistai pasmerktų, – „užnorinti“.
Kai kalbame apie motyvacines sistemas darbe, dažniausiai ieškome būdų, kaip paskatinti darbuotojus dirbti geriau ir daugiau – pinigais, pagarbos ženklais, geru mikroklimatu komandoje. Tai – išorinė motyvacija.
Kalbėdami apie vaiko motyvaciją mokytis irgi ieškome kažko, kas jį paskatintų tai daryti. Tai gali būti ir saldainis (išorinė motyvacija), ir įdomumo ar malonumo pačiam vaikui atradimas (vidinė motyvacija).
Žinoma, toji vidinė motyvacija yra labai pageidautina ir dirbant darbą. Tada žmogus junta turįs daug energijos, ji tarsi pati nukrypsta aiškia kryptimi. Ne tik nauda, malonumas ar įdomumas suaugusiam brandžiam žmogui gali būti motyvuojantys dalykai. Asmeniškai svarbių vertybių kūrimas ar gynimas, prasmingumo pojūtis veikia dar stipriau.
Dabar grįžkime prie jūsų mamos. Rašėte apie sodą. Ir apie motyvacijos trūkumą. Ar norite rasti priemonių, kaip motyvuoti („užnorinti“) mamą prižiūrėti šį sodą toliau? Tai būtų paprastesnis klausimas – tada veiktų ir pagyrimai, ir dovanos – bet koks jai priimtinas atlygis.
Bet greičiausiai jums rūpi, kaip motyvuoti mamą gyvenimui apskritai. Norėtumėte matyti mamą energingą, džiugią, laimingą. Stengiatės kaip nors pakelti jai ūpą, bet, kaip suprantu iš laiško, jūsų bandymai – kaip žirniai į sieną.
Kartais taip būna – žmonės žaidžia tam tikrus psichologinius žaidimus (jei bus įdomu, galite pasiskaityti Eriko Berne knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmoniškųjų santykių psichologija“. Ji yra išleista ir lietuviškai). Ir vienas tokių žaidimų galėtų būti pavadintas „Ak, kokia aš nelaiminga (-as)“. Paradoksas – taip žmogus kaip tik ir jaučiasi esąs jei ne laimingas, tai bent patenkintas, gauna dėmesio.
Artimieji ar kolegos, užkibę ant tokio kabliuko, ima jaustis atsakingi už tokį „žaidėją“, kol galiausiai susinervina ir viską meta, nes visi bandymai būna kaip žirniai į sieną.
Jei tai ir buvo būtent toks žaidimas, tikslas buvo ne gauti pagalbą, o priversti kitus ieškoti ir teikti pagalbą bei rūpintis. Kitaip sakant, tokiu atveju žmogui reikia ne pačių „žirnių“, o tik jų „barbenimo į sieną“.
Bet manykim, kad jūsų atvejis – ne tas. Krizės, susijusios su amžiumi (gimtadieniais, parodančiais amžių), tikrai egzistuoja. Jų metu žmogus įvertina tai, ką daro, ką jau yra padaręs, palygina su ketinimais, senais planais, svajonėmis. Kuo amžius didesnis, tuo labiau tampa akivaizdu, kad plyšio, atsiradusio tarp svajonių ir realybės, užpildyti nebeišeis.
Kai esi jaunas, gali sau leisti atidėti, daryti nieko vertus (kaip asmeniškai atrodo) dalykus, nes dar bus laiko viskam.
Bet jei antroje gyvenimo pusėje žmogus pasijunta darąs ne tai, toks suvokimas gali stipriai sukrėsti. Tada yra du keliai – arba į nusivylimą ir net apatiją, arba į kito kelio paieškas. Tiesa, pavaikščiojus kitais keliais, kartais ir pirmasis iš naujo įvertinamas kaip visai neblogas ir ne toks jau neteisingas.
Galbūt jūsų mama dabar išgyvena tokį laikotarpį? Nepaklausęs – nesužinosi. Tad padovanokite jai nuoširdaus laiko ir prie puodelio arbatos pasiklausinėkite, apie ką ji svajojo, kaip įsivaizdavo save suaugusią būdama vaiku, kaip matė save brandaus amžiaus jaunystėje.
Paklauskite patarimo – kaip jums pačiai (-iam) susikurti laimingą ateitį, ką daryti, ir ko ne... Tėvai mėgsta patarinėti. Išgirsite daug įdomaus. Galbūt, tarkim, paaiškės, kad mama svajojo tapyti, o taip išėjo, kad teko sodininkauti. Arba ji turėjo nukeliauti kur nors labai toli...
Tada, jei padėsite jai rasti būdų, kaip imtis to, kas nuo senų laikų jai buvo ir dar dabar liko svarbu, tikrai padėsite jai atgauti motyvaciją gyventi.
Amžinų vertybių puoselėjimas – laimės pamatas. Bet reikia tik „susiprasti“, kas yra konkrečiam žmogui tos amžinosios vertybės.
Tiesa, yra dar vienas gerai žinomas ir veiksmingas būdas atgauti gyvenimo džiaugsmą – įsimylėti. Na, nebūtinai moteriai vyrą ar atvirkščiai. Galima – anūką, augintinį, net naują hobi, naują verslą ar dar kažką.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
