Dabar tėvas, kuris mus paliko vos tik jai gimus, prašo duoti vaiką išsivežti į Norvegiją, atseit, parodyti, kur ir kaip jis gyvena, į Turkiją – pailsėti. Taip pat jis nori ją vežtis pas savo tėvus į kaimą, nors kai juodžiausiu gyvenimo laikotarpiu prašiau jo tėvų pagalbos, buvau apšaukta šantažuotoja.
Aš leidžiu tėvui ją lankyti. Anksčiau net skatindavau, prašydavau. Bet kam tampyti mergaitę ir rodyti visiems lyg kokį šuniuką? Alimentų niekada nemokėjęs, bet vaiką lengva papirkti pica, saldainiu ir, žinoma, nepriekaištingu „tėvišku“ elgesiu. Deja, pastarasis atsiranda tik esant nuotaikai. Tai nėra nuolatinė būsena. Mergaitė, aišku, džiaugiasi.
Aš esu visiškai pasimetusi. Nesu įsitikinusi dėl tinkamos vaiko priežiūros (mergaitė yra alergiška katėms, šunims, šokoladui).
Vilniuje daug puikių vietų bendrauti su vaiku: parkai, kinas, čiuožyklos, blyninės ir panašiai. Leidžiu, prašau, kad bendrautų nors ir kasdien, kad ir nuo 9 val. ryto iki 9 val. vakaro, bet jokių išvykimų. Nei į užsienį, nei pas niekad nematytus senelius. Užaugs, norės – pati nuvažiuos.
Mano laiškas gali atrodyti persmelktas ambicijų ir keršto, bet man tikrai atrodo, kad tokioms išvykoms penkiametė per maža.
***
Atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė
Jūsų susirūpinimas ir pasimetimas tokioje situacijoje labai suprantamas ir aiškus. Tačiau negaliu nepažymėti, kad nuoskaudos ir įsižeidimas laiške taip pat jaučiasi, o šie jausmai gali trukdyti realiai ir visavertiškai įvertinti situaciją ir priimti sprendimą, tinkamiausią ne jūsų buvusiam vyrui, ne jums, o vaikui.
Dėl vežimo į užsienį ir senelių lankymo esate teisi tik iš dalies. Jei tėvas yra oficialiai pripažinęs tėvystę ir jos neatsisakęs, jis turi visišką juridinę teisę ir bendrauti su vaiku, ir vežtis jį į keliones, ir kurti vaiko ir senelių santykį. O 5 metus nemokėti alimentai nėra pagrindas izoliuoti vaiką nuo tėvo ar jo aplinkos, kadangi alimentus jus galite išieškoti per teismą. Taigi šis argumentas nėra svarus.
Tačiau prie visų esamų tėvystės teisių, tėtis turi ir pareigą pasirūpinti vaiko psichologiniu komfortu. Tikrai sutikčiau, kad ilgai nesimačius ir neturint tvirto ryšio su vaiku, jį išsivežti į užsienį ir atitraukti nuo įprastų kasdienybės dalykų nėra protinga. Tam, kad kelionė būtų psichologiškai komfortiška vaikui, turėtų būti pripratimas ir adaptacija ir prie santykių, ir prie tėčio gyvenimo būdo bei vietos.
Patarčiau, jei įmanoma, kartu su vaiku ir tėčiu nuvykti į jo gyvenamąją vietą ir stebėti, kaip vaikas jaučiasi, koks jo požiūris. Tą patį patartina padaryti ir su senelių įtraukimu į vaiko gyvenimą. Tik tuomet, kai vaikas bus visiškai priėmęs ir apsipratęs su aplinkybėmis, galima būtų leisti ir poilsines keliones, ir ilgesnes viešnages pas tėtį.
Kartėlį dėl praeities įvykių geriau būtų atskirti nuo dabartinės situacijos, kadangi į praeitį nebesugrįšite ir nebepakeisite to, kas įvyko, o įtraukti į tai vaiką būtų nesąžininga jo atžvilgiu. Tėtis visuomet liks vieninteliu ir nepakartojamu vaiko akyse, nors ir ne visada to būtų nusipelnęs.
Suaugusiųjų konfliktai ir nesutarimai turi būti sprendžiami neįtraukiant vaiko. Priešingu atveju padaroma psichologinė trauma vaikui. Kaip bebūtų, vaikas save vertina per abu tėvus, nes tarsi susideda iš dviejų dalelių. Ir jei apie vieną iš savo dalių perkeltine arba tiesiogine prasme girdės neigiamus atsiliepimus, norom nenorom pradės ir save taip pat vertinti.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
