Sutapatino su melancholija
Hipochondrija žmogų lydi nuo IV amžiaus prieš Kristų. Šiuo terminu senovės graikai vadino nevirškinimo, vidurių pūtimo ir nepagrįsto liūdesio simptomus. Jie neva atsirasdavo tam tikroje pilvo vietoje ir buvo būdingi tik vyrams.
To meto moterys turėjo pasitenkinti kita diagnoze – isterija, kurios priepuoliai ištikdavo, kaip buvo tvirtinama, gimdai keičiant savo vietą organizme.
Abu šie negalavimai buvo gydomi sukeliant vėmimą, dėlėmis ar duodant vidurius laisvinančių arba prakaitavimą skatinančių vaistų.
Prieš tūkstantį metų Europoje hipochondrija buvo siejama su burtais ir gydoma eliksyrais, šventosiomis giesmėmis ir užkalbėjimais.
Prieš 400 metų pripažinta, kad hipochondrija gali kamuoti ne tik vyrus, bet ir moteris. O prie simptomų pridėti skausmai, traukuliai, oro stygius, širdies perplakimai. Atsakomybė už tai iš pilvo buvo perkelta į smegenis. Tačiau gydymo būdai liko tokie pat kaip antikos laikais.
XIX amžiuje hipochondrija buvo sutapatinta su melancholija, dar vėliau – nureikšminta, priimta kaip kaprizas, išsigalvojimas. Gydyti ją buvo bandoma hipnoze, vėliau – psichoanalize ir kitais metodais, padedančiais atrasti žmogų kankinančių problemų psichologines priežastis.
Intensyviau jaučia negalavimus
Kiekvienas nors kartą esame pagalvoję apie pavojų užsikrėsti ar susirgti sunkia, nepagydoma liga. Ar dėl to galima save laikyti hipochondriku?
Hipochondriku pripažįstamas tas, kuris ne trumpiau nei pusę metų yra be pagrindo įsitikinęs, kad serga sunkia liga, nepaisydamas medikų tikinimų, kad yra kitaip.
Įsivaizduojamos ligos daugiausia puola nervingas, itin kritiškas sau, savimylas asmenybes. Taip pat hipochondrija būdinga intravertiškiems žmonėms – susikoncentravusiems į savo vidinį pasaulį, ribojantiems bičiulių ir pažįstamų ratą.
Savo išsigalvojimų įkaitas
Hipochondrikų išgąstis ir nerimas dėl įsivaizduojamos ligos labai sparčiai didėja. Jų jaučiami ligos simptomai ryškėja. Nerimas virsta panika. Dėl to atsiranda naujų simptomų – galvos svaigimas, širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, pykinimas. Tai sukelia dar didesnę baimę.
Žmogus patenka į savo išsigalvojimų ratą, kuris skrieja vis greičiau. Kraštutiniu atveju tie vaizdiniai ir baimės gali jį paralyžiuoti.
Tampa profesine liga
Gydytojams, medicinos seserims, slaugytojams ar apie mediciną rašantiems žurnalistams hipochondrija – profesinė liga.
Pirmasis žingsnis į tai – medicinos studijos. Visame pasaulyje medicinos studentai tampa hipochondrikais. Jie kreipiasi į medikus, patys nusistatę mirtiną arba labai komplikuotą diagnozę. Paprastai tai būna liga, kurią tuo metu jie studijuoja.
Pavyzdžiui, dėstytojai su šypsena pastebi, kaip, klausydami paskaitos apie Hodgkino ligą, studentai nesąmoningai pradeda čiupinėti savo kaklą, ieškodami padidėjusių limfmazgių – pirmojo šios ligos požymio.
Tačiau hipochondrijos priepuoliai studentams yra trumpalaikiai. Baigus temą, praeina ir ligos baimė, bet prasideda kita.
Ilgainiui dirbant gydytoju, šis reiškinys nyksta. Tarp gydytojų pastebimas net priešingas reiškinys – jie pernelyg ignoruoja savo kūno siunčiamus signalus net ir tuomet, kai serga.
Išeikvojama daug pinigų
Hipochondrikai kenkia ne tik sau. Jie apsunkina visą sveikatos apsaugos sistemą. Amerikiečiai nustatė, kad iš visų per metus pas gydytojus apsilankančių pacientų hipochondrikai sudaro apie 6 procentus.
Jie ypač išvargina reikalaudami atlikti nereikalingus tyrimus ir patvirtinti jų klaidingus įsitikinimus. Tam kasmet išeikvojama milijonai dolerių.
Situaciją dar labiau blogina medicininės informacijos gausa internete. Dabar kiekvienas gali lengvai sužinoti apie naujas ligas, mokslo pažangą jas gydant.
Amerikiečių psichiatras Arthuras Barsky „užsikrėtusius“ hipochondrija nuo interneto pavadino „kiberchondrikais“.
Mokomi nukreipti dėmesį
Gydytojai pradėjo vengti vartoti hipochondrijos terminą – jie šį sutrikimą vadina baime. Manoma, kad termino pakeitimas žmogui padeda pripažinti savo problemą.
Vienu efektyviausių pagalbos metodų tapo kognityvinė (pažintinė) elgesio psichoterapija. Ypač kai pagalbos reikia žmogui, kuriam kiekvienas mauduliukas pranašauja artėjančią katastrofą.
Tokie pacientai mokomi nukreipti dėmesį nuo savo simptomų, nesureikšminti skausmo arba net jį ignoruoti. Taip pat jie mokomi priešintis panikai ir nusiraminti.
Kartu su psichologiniais metodais naudojami ir vaistai, slopinantys nerimą bei depresiją.
Kompleksinė pagalba padeda pasiekti gerų rezultatų. Net 70-80 procentų ligonių pavyksta įveikti savo minčių sąstingį ir atsisakyti vienintelio asmeninės problemos sprendimo būdo – ligos.
