Pažiūrėkime, ko apie laimę mus gali išmokyti judaizmas. O jis sako, kad žmogus yra dvasinė būtybė, kuri pražysta tik tuomet, kai atranda savo gyvenimo prasmę. Ši prasmė kiekvienam individuali, todėl apsigautumėte ieškodamas (-a) jos ten, kur jums rodo visi kiti. Vienam reikia grandiozinės prasmės, kitas ją gali atrasti visai sau po nosimi. Abi tinka, su sąlyga, kad jums tai nuoširdžiai prasminga.
Žmogus randa laimę tarnaudamas savo idealams, savo gyvenimu pildydamas kokį tai asmeninį pašaukimą. Kai kūnas tarnauja sąžinei, po kiekvieno veiksmo pasitarnaujant savo idealams – tą jums gali patvirtinti bet kuris disidentas - gaunate stiprų laimės pliūpsnį. Vėliau, aišku, jis išgaruoja ir jūs vėl turėsite pamaitinti sielą.
Tačiau esmė ta, kad kūnas turi padaryti kai ką tokio, kas jam nemalonu. Pavyzdžiui, padėti kraujuojančiam žmogui gatvėje, nepasiduoti viršininko šantažui įvykdyti nusikalstamą veiką, surinkti apie daugiabutį šiukšles ar vietoj spoksojimo į televizorių paskaityti prasmingą knygą. Aš, pavyzdžiui, jaučiu didelę prasmę nuolat kartodamas, kad krikščionybė įpainiojo jus į pavojingus mitus, ir niekur iš tiesų nepajudėsite, kol nesusigaudysite dvasinėje tikrovėje.
Tiesa ta, kad tvari laimė, kiek tik ji gali būti tvari, pasiekiama tiems, kurie turi idealų. Jei idealų neturėsite, jūsų gyvenimas bus tik kaip puota maro metu. Aplink pilkas beprasmis pasaulis, kuriame jūs mėginate save kažkaip prablaškyti. Pavyzdžiui, alkoholikai nuolat save drąsina, kad, nepaisant žlungančio gyvenimo, reikia gyventi linksmai, ir tuo pretekstu eilinį kartą nusilaka.
Psichiatras V.Franklis knygoje „Sielogyda“ rašo, kad tie, kurie dirba beprasmį darbą, pavargsta tiek, kad grįžę tesugeba tik kristi į lovą ir miegoti. O ir apskritai jo pacientų, mėginusių nusižudyti, kontingentas – tie, kurie mano, kad gyvenimo prasmė yra išvengti sunkumų ir prisigaudyti kuo daugiau malonumų.
Tos mūsų gyvenimo sritys, kuriose mes įveikiame kliūtis savo pastangų dėka – gerai atliekamas darbas, atliktas remontas namuose, t. t. – tampa mums erdve, kurioje jaučiamės komfortiškai, galime čia rasti sau užuovėją nuo negandų. Tuo tarpu sritys, kuriose pastangų vengiame – pavyzdžiui, apleista laiptinė, piliečių atsisakymas rūpintis valstybės ar socialinėmis problemomis – tampa mums depresijos šaltiniu.
Kas kartą, kai mintys nukrypsta ten, kur turėjome pasistengti, tačiau to nepadarėme, mus apninka slogi nuotaika. Ir priešingai – atsigauname, kai pradedame galvoti apie kitas sritis, kur, nepaisant pasitaikiusių kliūčių, jas visgi įveikėme. Tai mums geros nuotaikos ir pasitikėjimo šaltinis.
Iš tiesų kelias į laimę – niekaip kitaip, tik per šiuos sunkumus. Pirmiausia turite prisėsti ir apsispręsti, ką laikote vertinga (kai sakau prisėsti, turiu omenyje prisėsti prie gerų knygų). Antra, turite išmėginti gyvenimą aukojant save sąžinei ir savo idealams.
Iš pradžių gali būti baisu - manysite, kad darydamas tai, ką jūsų sąžinė liepia daryti, save pražudysite, neteksite uždarbio, šeima turės badauti, gal pagalvosite, kad niekas jūsų nesupras ir su savo sąžiningu elgesiu liksite pats sau vienas – laimė pareikalaus, kad per tokias baimes peržengtumėte. Iš savo ir kitų tai praėjusių patirties galiu jus nuraminti – visi tie nuogąstavimai, kad vadovaudamasis tiesa ir savo sąžine pražūsite – nieko verti. Atvirkščiai – jūsų laukia lėta kankinanti mirtis, jei nuo sąžinės balso nusigręšite.
Na, o pradėjęs tarnauti sąžinei stebėkite, kaip jūsų vidinis gyvenimas atsigauna, o aplinkiniai, kuriuos palikote beprasmybėje, vis labiau psichologiškai nyksta. Galiausiai jie žlugs, nes tikra šiame pasaulyje yra tik nematomas dvasinis pasaulis ir tai, kokia apimtimi jame gyvenate.
Taip pat minėtoje V.Franklio knygoje „Sielogyda“ randame mintį, kurią visi nujaučiame esant teisingą, tačiau neišdrįstame to pasakyti garsiai: iš tiesų psichiškai sveikos asmenybės yra idealistai, aukojantys save dėl prasmingesnės būties, o vadinamieji „realistai“ – patologija.
Šiuolaikinė psichoterapija skelbia, kad žmogus yra tuo sveikesnis, kuo labiau atsispiria aplinkos spaudimui ir vadovaujasi tuo, ką jo sąžinė ir širdis laiko esant teisinga. Tad jei pultumėte niekinti šią įžvalgą, aiškinti, kad jūsų asmeniškai ar Lietuvos aplinkybėmis yra viskas kitaip, prašom turėkite omenyje, kad ginčijatės su įsitvirtinusiu šiuolaikinės psichologijos požiūriu. Šis skelbia, kad prasmės savo gyvenimui galima atrasti bet kokiomis aplinkybėmis – dienas leidžiant invalido vežimėlyje ar net nacių koncentracijos stovykloje, kurią teko praeiti psichiatrui V.Frankliui.
