Spalio 10-ąją pasaulis mini Tarptautinę psichiatrijos dieną. Šia proga apie savižudžių gydymą kalbame su Vilniaus psichikos sveikatos centro psichiatre ir Mykolo Romerio universiteto docente Palmira Rudalevičiene.
Ji dvejus metus dirbo Jungtinėje Karalystėje. Gydytoja pasakojo, kad britai gali nebijoti ligoninių – žudytis norintį žmogų specialistai apgaubia globa jo paties namuose.
- Dirbote Jungtinėje Karalystėje. Ar ten kaip ir pas mus grasinančius nusižudyti iškart guldo į ligoninę? Ar ten ir čia – dirbama taip pat?
- Visiškai skirtingai. Tik pradėjus dirbti Jungtinėje Karalystėje, teko netikėtai moderuoti atvejį. Vieną penktadienio pavakarę, kai iš gydytojų klinikoje buvau likusi viena, tik su sekretore, ir ruošiausi išeiti, į kliniką atėjo vidutinio amžiaus pora. Žmona atlydėjo savo vyrą, kuris nenorėjo gyventi. Ji bijojo, kad vyras gali nusižudyti, ypač artėjančio savaitgalio metu, ir prašėsi paguldomas į ligoninę.
Žmona prašė, nes ji turėjo šeštadienį dirbti, tad vyras liktų vienas. Buvo išreikšti depresijos, psichozės požymiai – visi kriterijai, kuriais remdamasi, Lietuvoje guldyti į ligoninę netgi privalėčiau. Susisiekiau su stacionaru ir pasiteiravau apie „būtinai reikalingą laisvą lovą labai sunkiam pacientui“, ir gavau atsakymą, kad lova yra, bet ligonio nepriims.
Su žmogumi turi pirmiausia dirbti krizių intervencijos komandos darbuotojai, ir gydyti tokį ligonį namuose, kadangi ligoninės aplinka jam bus dar vienas stresas.
Paskambinau krizių intervencijos komandai. Jos nariai atvyko į kliniką per dešimt minučių. Du darbuotojai iškart perėmė pacientą, atliko ekspertinį interviu. Manęs buvo paprašyta paskirti gydymą, kurį krizių intervencijos komandos žmonės davė pacientui mano nustatytomis valandomis.
Krizių intervencijos komandos specialistai, vyko pasikeisdami į ligonio namus, dirbdami čia po 4, 6, 2, 8, 4 valandas. Iškart buvo sudarytas darbo grafikas, toks, kad pacientas nė minutei nebūtų paliktas vienas. Taigi, 24 valandas per parą ligonis buvo gydomas ir prižiūrimas savo namuose.
Krizių intervencijos darbuotojai vedė ligonį pasivaikščioti prie jūros, prižiūrėjo, kad jis pavalgytų, skaitė jam spaudą ar knygas – visapusiškai užėmė jį, budėjo prie jo lovos, kol šis miegojo. Tai vyko tol, kol gydantis gydytojas nusprendė, kad jau galima režimą keisti. Kiek gydytis – priklauso nuo ligonio būsenos, bet ne nuo formalių, nustatytų ir valstybės finansuojamų dienų. Paslaugos ir darbuotojai „eina“ ligoniui iš paskos, prie jo prisiderindami.
Komandos nariai kvalifikuoti, dirba labai intensyviai, naudoja efektyvias reabilitacines priemones, sugeba identifikuoti psichopatologiją, jos dinamiką, tinkamai referuoti gydytojui. Savo žinias jie dar turi derinti prie paciento būsenos, intelekto, interesų, norų, su pacientu kalbėti jam suprantamais terminais.
Krizių intervencijos komandoje dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, slaugytojai, teisininkai. Visą kolektyvą konsultuoja atsakingas gydytojas, kuris bendradarbiauja su kitais padaliniais – sprendžia, kieno atsakomybei toliau perduoti pacientą. Jei tokia komanda yra universitetinėse klinikose, tai joje dar dirba rezidentai.
Svarbu, kad visi komandos nariai būtų kvalifikuoti, praėję mokymus, derintųsi tarpusavyje, būtų geri žmonės.
- Ar svarbus gydytojo ir paciento susikalbėjimas, kontaktas?
- Jungtinėje Karalystėje labai vertinamas gydytojo ir paciento kontaktas, ir būtent jis laikomas labiausiai terapiniu ir reikalingu pacientui. Tik vertinant dinamiką galima modeliuoti tolimesnį bendradarbiavimą su pacientu ir pagalbą jam. Apie kontakto svarbą kalba ir tas faktas, kad gydytojas turi dalyvauti savo paciento laidotuvėse – savižudybės ar kitokios mirties atveju. Tai irgi demonstruoja kontakto stiprumą ir žmogiškąjį faktorių. Toks procesas nėra asmeninė iniciatyva, bet viena iš pareigybių.
- Minėjote, kad komandoje yra teisininkas. Koks teisininkų vaidmuo, gydant žudytis ketinančius žmones?
- Tiesioginis. Aplinkybės, kurios pastūmėja žmogų į dvasines kančias, sukelia stresą, pastūmėja į savižudybę. Už pastūmėjimą žudytis Jungtinėje Karalystėje yra baudžiama.
Pas mus savižudybė nurašoma ligai arba „žmogaus teisei pasirinkti“. Mūsų labai margoje žiniasklaidoje neteko susidurti, kad kas nors būtų pripažintas kaip atsakingas už žodžius, veiksmus, ar abejingumą, privedantį žmogų prie savižudybės.
Kartu reikėtų pridurti, kad kiekvienas pacientas, paguldytas į psichiatrijos ligoninę Jungtinėje Karalystėje, čia pat gauna ir nemokamą teisininko konsultaciją.
- Jungtinėje Karalystėje gydytojai gauna labai didžiulius atlygimus, ar tenka jiems parsiduoti farmacijos kompanijoms? Ar gali į savižudybę pastūmėti psichiatrų skiriami vaistai? Ar apie tai informuoja farmacijos kompanijos?
- Psichiatrų bendravimas su farmacijos kompanijomis yra kitoks. Labai retai farmacijos kompanijų atstovai įleidžiami į įstaigą. Farmacininkai dirba komandose, dalyvauja ligonių gydymo aptarime, gydytojų vizitacijose, ir jų pagrindinė funkcija yra prižiūrėti, kad gydytojai neviršytų dozių ir tinkamai derintų medikamentus.
Beje, ir gydytojų atlyginimai Jungtinėje Karalystėje ženkliai didesni nei farmacijos kompanijų atstovų, taigi nėra sąlygų ar motyvacijos gydytojams tapti pavaldiems, kas yra priešingai negu pas mus.
Psichotropiniai vaistai, antidepresantai ir neuroleptikai, neteisingai skiriami ar dozuojami sau pačių pacientų gali provokuoti mintis apie savižudybę ar paskatinti ketinimus. Apie tai daug rašoma britų mokslinėje spaudoje. Tokių straipsnių daug, Britų medicinos žurnale kas mėnesį būna po straipsnį apie tai.
Skirtingai negu pas mus, kur ši tema yra tabu. Ten gyvenant, teko stebėti ne vieną analitinę TV laidą apie per didelį medikamentų naudojimą, statistikos duomenų neatitikimą tarp psichozių skaičiaus ir neuroleptikų skyrimo.
- Ar norą nusižudyti galima numalšinti vaistais?
- Dėl psichinės ligos žudosi psichikos ligoniai, kurie negavo gydymo ar nesilaikė gydymo rekomendacijų. Daug sudėtingiau, kai žmonės žudosi ne dėl psichikos ligos bet dėl būsenos, išgyvenimų, skausmingos žmogui nepakeliamos gyvenimiškos situacijos – meilės, garbės ar orumo paniekinimo, išdavystės ir t. t. Ar čia gali ką padaryti antidepresantai?
Medikamentai skiriami, susirgus psichine liga, tačiau jie negydo dvasinio skausmo. Dvasinis skausmas gali būti savižudybės kaltininku. Neįmanoma savižudybės prevencija tik medikamentų pagalba ir esant psichinei ligai. Paraleliai turi būti skiriamos psichologinės, dvasinės, egzistencinės priemonės, socialinė, teisinė pagalba.
Tai reiškia, kad žudytis norinčiam žmogui turi padėti kvalifikuoti tų sričių specialistai, dirbti kartu, pasiskirstę pareigas ir atsakomybes. Juos jungti turėtų gero atvejo vadybininkas – geras savo srities žinovas ir būtinai geras žmogus.
- Kodėl svarbu, kad pagalbą norinčiam žudytis koordinuotų geras žmogus?
- Dvasinio skausmo kankinami žmonės yra itin jautrūs, jie jaučia geras (kaip ir blogas) intencijas, jaučia ir kitų, taip pat ir specialistų, abejingumą, užsisklendžia, neįsileidžia į savo pasaulį tų, kurie nelinki gero.
Vien pradėti kalbėti jiems yra sudėtinga – reikia talento juos prakalbinti. Ar ne todėl žmogui yra paprasčiau ir saugiau tiesiog paskambinti telefonu „linijoms“ ir anonimiškai išlieti skausmą? Dažnai žmogus neranda bendros kalbos su pačiais mylimiausiais, artimiausiais, šeimos nariais, kartais susiduria su jų abejingumu.
Tada svetimo žmogaus balsas ar žodis leidžia patikėti, kad gali kažkam būti svarbus ar reikalingas. Kad ir kokie žmonės egoistai būtų, vis tiek vien dėl savęs niekas negyvena.
- Žmogus norėjo žudytis. Pateko į ligoninę. Prabuvo ten numatytą laiką. Gydytojai išleidžia jį iš ligoninės. Kas toliau?
- Išrašytas iš psichiatrijos ligoninės žmogus išeina vienas į savo aplinką – šeimą, kolektyvą, ir vėl randa visas jį iki savižudybės apmąstymų ar ketinimų privedusias problemas. Turime atvejų, kai žmogus nusižudo iškart po gydymo. Pas mus irgi yra vadinami krizių intervencijų skyriai, bet iš tikrųjų tai psichiatrijos įstaigos skyriai, ir žmogus, išgyvenantis krizę, papildomai traumuojamas jau vien dėl paguldymo į ligoninę fakto.
Įsivaizduokite išduotos meilės, skyrybų ar darbo santykių traumuotą žmogų, patenkantį į psichiatrijos ligoninę! Kas jo laukia po įvykdytų per kelias dienas gydymo planų? Tas pats jo gyvenimas ir žmonės, kurie tik dar labiau nuo jo nusigręš: psichiatrijos įstaigos etiketė dar labiau padidina tikimybę būti nepageidaujamu darbe, ar dar toliau nuveja širdies skausmą sukėlusius ar išdavusius mylimuosius!
Mūsų visuomenė vengia pabuvojusių psichiatrijos įstaigose. Psichiatrijos įstaigos juk išduoda pažymas, gydėsi žmogus ar ne, ir tokiu būdu sužalojami likimai, uždaromos durys, atsukama nugara. Stigma labai didžiulė!
Kasdienis psichiatrų darbas yra susijęs su labai daug biurokratijos, kurią gydytojams privalu vykdyti!
- Kodėl žmonės galvoja apie savižudybę?
- Nusižudyti šiandien yra lengviau negu gyventi. Tokį daugelio mano pacientų išsakomą teiginį turėtume išgirsti. Nusižudo psichikos ligoniai (jiems įtaką daro depresija, haliucinacijos, kliedesiai), tačiau nusižudo ir tiesiog nelaimingi žmonės, nesurandantys gyvenimo prasmės, ar ją praradę, nesugebantys mylėti, niekam nerūpintys, nemylimi, nemylintys savęs.
Jie nesuranda motyvacijos gyventi, gyvenimas jiems tampa nebe vertybe, bet nepakeliama našta, kančia. Kentėjimas jiems tampa per sunkus, ir mirtį jie mato kaip išeitį.
Kas konkrečiai sukelia skausmą? Dažnai žmogus negali nurodyti. Jis tiesiog neturi mylimų žmonių ar yra jų išduotas, neranda su jais bendros kalbos, neturi tikėjimo, kartu ir nuodėmės pajautimo, yra nuvargintas gyvenimo, neteisybės, konfliktų, prarasto orumo ir panašiai. Visa tai yra už medicininės kompetencijos ribų.
Skiriami medikamentai yra galinga cheminė intervencija. Ji gydo ir yra būtina psichopatologijai gesinti, bet turi ir žalingą pašalinį veikimą.
- Kas sulaiko kenčiančius žmones nuo savižudybės?
- Kartais jie prabyla apie sąžinę – juos sulaiko artimųjų skausmas ar gėda (psichiatrijoje gėda – vienas iš apsaugos nuo savižudybės veiksnių).
Tada jie aiškina: būtų geriausia, jei mane netyčia nutrenktų mašina ar panašiai, tačiau dažnai ir dauguma pareiškia, kad jiems nesvarbu, ką pagalvos ar išgyvens kiti. Tokie pasakymai jau akivaizdžiai šaukte šaukia, kad žmogiškieji ryšiai yra sutraukyti.
Juos daug kas gali pasmerkti ir išvadinti egoistais, tačiau ne vieną šimtą panašių atvejų gydžiusi, galėčiau paprieštarauti – nebūtinai. Egoistais gali būti ir tie, kurie yra šalia jų, bet tapę kurti, akli ir beširdžiai. Todėl yra praradę sugebėjimą ar norą išgirsti, pastebėti ar atjausti šalia kenčiantį žmogų.
Dar kiti pasirenka ilgesnį ėjimą į mirtį – save pradžioje apmarindami alkoholiu, narkotikais, kas iš tikrųjų jau yra savižudiškas elgesys.
