Jau anksčiau kilo įtarimų, bet jis visada tai neigė. Po viso šio įvykio surinkau jo daiktus ir nuvežiau pas ją į namus, kur jie ir linksminasi. Aš žinau, jis niekada nepasikeis ir taikytis nėra prasmės.
Vis dėlto yra problema. Niekaip negaliu nurimti, skauda širdį, viskas stovi prieš akis. Be galo sunku...
Aš laukiuosi jo vaiko. Jis prisiekinėjo, kad nori vaikų, šeimos. Kaip nusiraminti? Vaistų gerti negaliu... Kaip išplėšti šitą skausmą? Man 32 metai, esu emocionalus žmogus. Niekada nieko nelaikau savyje. Visada išrėkiu viską iškart. Praktiškai niekada neverkiu. Bet tas jausmas... Jis labai kankina mane. Negaliu net užmigti...
***
Atsako psichologė Danguolė Iškauskienė Laiške skamba du klausimai: kaip nusiraminti? Kaip išplėšti šitą skausmą?
Savo komentarą sutelksiu būtent ties jais.
Situacija tikrai kritinė, traumuojanti, tad ir jausmai ryškūs. Neverta stengtis dirbtinai nusiraminti. Su laiku jausmai blėsta savaime . Kol reakcija ūmi, kol praėjo mažai laiko, leiskite sau pykti, kalbėtis apie tai su artimaisiais (tais, kuriems tikrai rūpite).
Galima rašyti laiškus vyrui, kurie nebus išsiunčiami. Jų nauda ta, kad išliejate jausmus.
Dar padeda judėjimas. Kuo daugiau vaikščiokite lauke. Jei tai darysite miške, galite garsiai kalbėtis su vyru, įsivaizduodama, kad jis šalia. Galite šaukti, rėkti. Visa tai atpalaiduoja.
Padėkite sau, perkeldama dėmesį į kitas temas. Išdavystė sunki trauma, ji susijusi su svarbiausiomis vertybėmis. Pasistenkite susitelkti ties tais dalykais, kurie ne mažiau svarbūs, tarkime, vaikai, sveikata, ateities perspektyvos ir kt. Šios praktikos principas toks: tam, kad negalvotumėte apie juodą mešką, galvokite apie baltą mešką.
Sąmoningam dėmesio perkėlimui efektyviai pasitarnauja kvėpavimo pratimai. Jie labai paprasti: sutelkite dėmesį į kvėpavimą, ypač į iškvėpimo fazę – iškvėpkite kuo lėčiau. Iškvėpkite iki galo, jauskite, kad dabar rūpinatės tik kvėpavimu. Prie šio pratimo galite grįžti kuo dažniau. Taip susiformuos gebėjimas valdyti savo mintis ir jausmus.
Laiške nėra temos apie galimybę atleisti vyrui, kai jis norės grįžti. Bet neabejoju, kad svarstote, ar galėtumėte atleisti. Vos įvykus konfliktui paprastai viduje dominuoja protestas ir vidinis balsas šaukia: „Viskas baigta... Niekšas... Nereikia išdaviko!“ Ilgainiui galima išgirsti savyje ir kitus balsus. Atleidimas ir išpirkta nuodėmė gali pakeisti šeimos santykius ir suteikti jiems naują kokybę.
Ūmiam krizės periodui praeinant linkiu susikaupti ir vadovautis daugiau protu, nei jausmais.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
