Privalau susiimti, nes tik tai galiu padaryti. Tai kartodama mintyse vilnietė A.Haglund stengėsi nusiraminti. Pastarąsias savaites jai viskas plaukė lyg pro rūką – neprisiminė, su kuo ir apie ką kalbėjo, ar atsakė į elektroninius laiškus, ar išsiuntė kvietimus į svarbų renginį, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".
Prislėgta moteris norėjo kuriam laikui atidėti naujos rankinių kolekcijos pristatymą automobilių „Lexus“ salone, nes jautėsi sutrikusi ir bejėgė.
Rūpestis dėl dukters sveikatos neleido galvoti apie kūrybą, sunku buvo užmigti ir naktį.
Visiems pažįstamiems, padėjusiems kurti kolekciją, Aušra parašė laišką.
Papasakojusi, kas atsitiko dukteriai, dizainerė prisipažino, kad kurį laiką negalės skirti tiek daug jėgų kūrybai. Nė vienas partneris jos nenuvylė ir stengėsi padaryti viską laiku, jų nereikėjo kontroliuoti.
Stiprų sukrėtimą dėl šešiolikmetės dukters užpuolimo patyrusi Aušra vis dar svarsto, ar buvo įmanoma išvengti šios nelaimės.
Aušra patyrė ne vieną smūgį – kai pirmąkart išsiskyrė, moteris su pustrečių metų sūnumi liko gyventi bendrabučio kambaryje, o po antrųjų skyrybų su švedu ji vos neprarado dukros.
Apsišarvavusi kantrybe ir sulaukusi palankaus teismo sprendimo lietuvė iš Švedijos grįžo kartu su dukra, kuriai tuomet buvo septyneri.
Lietuvoje pritapusi mergaitė yra muzikali, todėl Vilniuje noriai lanko kelių chorų repeticijas, privačiai mokosi dainavimo.
Lapkričio pradžioje jau sutemus šešiolikmetė nuo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ėjo iki T.Kosciuškos gatvėje esančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtųjų rūmų, kur turėjo vykti choro repeticija.
Mergina per ausinuką klausėsi muzikos.
Nors kilo įtarimas, kad kažkas seka iš paskos, ji nutarė apsimesti, jog nieko nemato.
Nebuvo vėlu, o važiuojančių automobilių šviesos nutvieskė visą gatvę. Staiga prie A.Haglund dukters priėjo nepažįstamas vyras ir mandagiai pasakė tik kelis žodžius: „Panele, jūsų atsegta rankinė.“
Tada paprašė atiduoti telefoną. Kai paauglė tvirčiau suspaudė rankinę ir parodė, jog lengvai nepasiduos, vyras išsitraukė švirkštą, jo rankose virtusį ginklu, ir paklausė: „Nori būti užkrėsta?“
Mergina priešinosi, todėl vyras švirkštu įdūrė jai į pirštą ir stvėrė telefoną.
Po šio įvykio paauglė kartu su motina kreipėsi į policiją ir į medikus.
Tačiau A.Haglund įsitikino, jog nuo narkomano nukentėjusiam nepilnamečiui nėra lengva sulaukti kvalifikuotos pagalbos.
Iš pradžių policininkai patarė Aušrai kartu su dukterimi vykti į Žvėryne esančią infekcinę ligoninę.
Ten paaiškėjo, jog medikai nepriima nepilnamečių, nes čia įkurtas skyrius suaugusiesiems.
– Ar nesigailite, kad lemtingą vakarą automobiliu nenuvežėte dukters į choro repeticiją?
– Man atrodė, jog reikia pratinti dukterį būti savarankišką. Man ta gatvė nekėlė jokių įtarimų, nes joje eismas intensyvus.
Kartais svarstau, jog kaltas ausinukas. Dėl jo jauni žmonės atitrūksta nuo tikrovės ir atsiduria kitame pasaulyje. Jie negirdi, kas vyksta greta – nebelieko ryšio su aplinka.
T.Kosciuškos gatvė – beveik Vilniaus širdyje, bet joje mažai pėsčiųjų, tuščia kaip dykumoje.
Vienoje pusėje – Kalnų parkas, kitoje – pastatai, kuriuose pasibaigus darbo dienai irgi būna tuščia.
Mano duktė dabar svarsto, gal reikėjo eiti kita gatvės puse, tuomet gal nebūtų nukentėjusi nuo narkomano, kuris ją sužeidė adata?
Kita svarbi detalė – pakeliui į choro repeticiją ji užsuko į prekybos centrą nusipirkti vandens. Jei nebūtų to dariusi, gal būtų prasilenkusi su užpuoliku. Kyla daug klausimų, į kuriuos neįmanoma rasti atsakymo.
– Kur atlikote kraujo tyrimus? Ar tokia pagalba dukteriai buvo suteikta?
– Apsilankėme ne vienoje ligoninėje. Buvau sutrikusi, jutau neviltį, buvo skaudu, kad taip atsitiko.
Nenoriu nieko kritikuoti, myliu Lietuvą, todėl grįždama iš Švedijos parsivežiau ir dukterį, kuri toje šalyje gimė. Praleidau Švedijoje beveik 8 metus. Sukūriau šeimą ir išsiskyriau.
Kai dukteriai sukako 7-eri, mudvi grįžome, labai ilgėjausi Lietuvos, mėgstu bendrauti, būti tarp žmonių, man turi drebėti žemė po kojomis, o Švedijoje viskas kur kas ramiau, todėl man buvo nuobodu.
Bet mes, lietuviai, esame negailestingi ir nejautrūs.
Ateini į gydymo įstaigą prašydamas pagalbos, o tau paaiškina, jog čia ne vaikų skyrius, ir leidžia suprasti, kad turi išeiti.
Tada telefonu surinkau numerį 118 ir man paaiškino, kur galime kreiptis.
Man labiausiai rūpėjo, ar adata nėra užkrėsta kokiu nors infekcijos sukėlėju. Pirmas kraujo tyrimas parodė – duktė yra sveika.
Bet po trijų mėnesių tyrimą vėl būtina kartoti. ŽIV inkubacinis periodas trunka mėnesį, o hepatitų B ir C – tris mėnesius.
Iki šiol dar niekam pasaulyje nepavyko išsigydyti ŽIV, o hepatitai B ir C – taip pat sunkios ligos.
– Ar laboratorijoje buvo ištirti adata ir švirkštas?
– Toje vietoje, kur mano duktė buvo užpulta, radome ir švirkštą, ir adatą. Visa tai nusiųsta į laboratoriją, bet dar negavome tyrimo rezultatų. Man neramu, nes praėjo mėnuo, o atsakymo nėra.
Nesu iš tų žmonių, kurie kasdien skambina policijai ir siekia sužinoti tyrimo duomenis, nes tikiu, kad kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą. Bet kantrybė turi ribas.
– Suprantu, jog dėl tokio įvykio gali sustoti motinos širdis. O kaip reagavo jūsų duktė?
– Šis įvykus sukrėtė mus abi, duktė pasidarė uždara, neaišku, kas darosi jos širdyje.
Tos savaitės buvo ištrintos iš mano gyvenimo – neprisiminiau, nei su kuo kalbėjau, nei kam atsakiau į elektroninius laiškus. Viskas plaukė kaip per rūką.
Mačiau kenčiančią dukterį, bet nežinojau, kaip ją guosti, raminti, ką jai sakyti. Mes abi naktimis nemiegojome, viena – viename kambaryje, kita – kitame. Būdamos namuose bijojome paliesti skaudžią temą, stengėmės elgtis lyg nieko neatsitiko.
Patariau dukteriai papasakoti savo draugams, kas atsitiko, ir nebūti uždarai.
Bet man nepakako žinių, kaip tokiais atvejais kalbėtis su dukra. Supratau, kad mums turi kas nors padėti, todėl ieškojau psichologo.
Ne viena draugė, kuriai papasakojau, kas atsitiko, sakė: „Aušra, nepyk, negaliu klausytis, ką kalbi, man bloga.“ Ypač tos, kurios augina panašaus amžiaus mergaites kaip mano duktė. O ką man reikėjo daryti?
Neslėpsiu, dėl dukters nelaimės į galvą lindo visokių minčių. Aš psichologiškai palūžau, laukė nežinia, jutau, kaip slysta žemė iš po kojų.
Vieną rytą pabudusi supratau, jog turiu elgtis ramiai, nes namuose esu vienintelis suaugęs žmogus. Todėl neturiu teisės kelti panikos, privalau suimti save į rankas.
Be to, privalėjau laiku baigti savo rankinių kolekciją.
– Pavyko sučiupti nusikaltėlį?
– Manau, jog tokių atvejų policija tiria ne vieną. Tyrėjai fotorobotu nedarė nuotraukos, nes mano duktė jautėsi sumišusi ir nenorėjo nieko apkaltinti. Ji neįsiminė užpuoliko veido.
– Kas jums padėjo grįžti į kasdienybę?
– Esu dėkinga psichologei Danguolei Iškauskienei už pagalbą, mes su dukra po konsultacijų su ja jautėmės saugios, lyg kas nors būtų mus apgaubęs kašmyro pledu. Ji mums patarė, kaip elgtis, ką daryti esant tokioms aplinkybėms. Dažnai su ja konsultuojuosi.
Kiekvienas žmogus turi daug įvairiausių sunkumų ir neprivalo jų perkelti artimiesiems ar draugams. Geriausia – kreiptis į profesionalą.
Tai aš supratau gyvendama Švedijoje – ten niekas nekankina savų, o mes, lietuviai, pernelyg daug žinome vieni apie kitus.
– Iš pirmosios santuokos turite 25 metų sūnų. Kaip jis reagavo sužinojęs, kas atsitiko?
– Sūnus gyvena atskirai, bet jis buvo pirmas žmogus, kuriam paskambinau vykdama į ligoninę kartu su dukra. Jis atsirado ligoninėje per keletą minučių. Jis matė, kokios buvau būsenos, tad mane apkabino ir nuramino.
Sunkią akimirką, kai sūnus lydėjo mus su dukra, supratau, kokia stipri mano šeima.
– Jei jūsų dukrai tai būtų atsitikę Švedijoje, kaip manote, kokios pagalbos būtumėte sulaukusios?
– Daug apie tai galvojau. Jei taip būtų atsitikę Švedijoje, neabejoju, kad prarastą telefoną būtų grąžinusi draudimo bendrovė.
Mums su dukra būtų patarta kreiptis į psichologą.
Švedai kur kas geriau nei mes supranta, kas vyksta žmogui patyrus stiprų stresą, kaip tai veikia emocijas, mintis. Tuo įsitikinau Švedijoje.
Atlikus operaciją man buvo pasiūlyta psichologo konsultacija.
Tai normalu, nes daugelis nukentėjusiųjų ir jų artimųjų nesugeba suvaldyti streso. Švedai daug dėmesio skiria emocinei paramai, jie žino, kas yra empatija.
– Daugelis abejoja psichologinės konsultacijos nauda. Ką patartumėte kitiems tėvams, jei taip atsitiktų jų atžaloms?
– Atsitikus nelaimei siūlau nenuleisti rankų, svarbu kreiptis pagalbos į specialistą. Mano duktė dar pridurtų: „Ir vieno karto tikrai neužteks.“
Psichologas nėra stebukladarys, kuris mostelės burtų lazdele, ir viskas susitvarkys, bet tikrai padės nusiraminti.
