* * *
Beveik visi mano pažįstami rinkosi ne tą profesiją, kuri jiems patiko, tarsi patvirtindami seną išmintį: negali būti viskuo, bet gali būti bet kuo.
Todėl žurnalistas turi istoriko diplomą, lituanistas vaikystėje svajojo vairuoti troleibusą, o gidas mokėsi šaltkalvio amato. Parduotuvių tinklo savininkas baigė mediciną, nors svarstė galimybę tapti agronomu. Bankininkas kažkada mokėsi dainuoti ir groti akordeonu. Tik policininkas, tarnavęs kariuomenėje, niekur nesimokė.
Visiems jau per 40 metų, dauguma turi šeimas, paskolas ir šiokias tokias komforto zonas. Taigi ką nors keisti ir patiems keistis jau būtų sunku.
Ir kodėl gyvenimas toks neteisingas? Ne visi juk ėjome mokytis į aukštąsias tik dėl tėvų spaudimo, „dėl kompanijos“ ar „popierinio diplomo“.
Dauguma mūsų stojo į tas specialybes išties norėdami.
* * *
Kaip neteisinga kasdien eiti į nemėgstamą darbą. Vienas mūsų konstruoja „Excel“ programos lenteles kompanijoje, kurios nekenčia, kitas vos suvaldydamas isteriją valo pilnas šiukšlių gatves, trečias smirdinčiame taksi vežioja kvailius ir prostitutes.
Siuvėjas siuva prastas kelnes, o iš tikrųjų norėtų valdyti katerį Egėjo jūroje. O štai tas, kuris valdo katerį, svajoja apie savo kavinę. Ir galiausiai tas, kuris verda kavinėje prastus barščius, nori nuosavos cemento gamyklos.
Todėl ir avime nepatogią avalynę, važinėjame dvokiančiais taksi, valgome negardų maistą, ginčijamės su chamais, nors visi esame lyg ir padorūs, geri žmonės.
Matyt, teisus buvo Wernheris von Braunas, kadaise Hitleriui kūręs kovines raketas, dėl kurių atsirado ir kosminiai laivai. Jis teigė kad „žmogus turbūt yra vienintelė būtybė žemėje kuri vienu metu gali būti ir nuostabiausias dirigentas, ir kelmus raunantis juodadarbis“.
Tačiau esti tokių žmonių, kurie sprendžia savo darbo problemas, nes nori jas spręsti. Vienas meta bankininko darbą ir tampa alpinistu, kitas atsisako priedų prie teisėjo atlyginimo ir tampa interneto dizaineriu, trečias sviedžia autobuso raktelius į balą ir po metų jau turi savo turizmo bendrovę.
Ir aš kalbu ne apie drąsą, ne apie riziką ir kreditus, kurių reikia, jei nori pradėti savo verslą. Kalbu apie paslaugą sau pačiam.
Jei darote tai, kas jums nepatinka, tai nebūtina įrodinėti sau, kad tai pašaukimas ar didvyriškas poelgis, nes tokio didvyriškumo iš tikrųjų niekam nereikia.
Mat kažkuriuo savo gyvenimo momentu pamirštame, kad gyvenimas turi teikti ir malonumą. Antraip to malonumo žmonės ima ieškoti alkoholyje ar ekstremaliuose poelgiuose, kurie baigiasi nemalonumais su įstatymu ir kepenų negalavimu.
Didžiausias darbingo žmogaus malonumas – suvokti, ką daro ir kam tai daro.
* * *
Praeityje esu skaitęs straipsnį, kurį įsiminiau visam likusiam gyvenimui. Tas straipsnis vadinosi „Mėgstamiausia profesija“.
Jame buvo aprašytas agitatorius, išties mylėjęs savo profesiją. Dėl tos meilės jis pavyzdingai ir nenuilstamai agitavo visus ir visada. Jis agitavo darbininkus geriau dirbti, mokytojus – geriau mokyti, o mokinius – geriau mokytis. Jis įrodinėjo gydytojams, kad reikia geriau gydyti, o kariškiams – geriau ginti savo tėvynę.
Jis įrodė ir man, jog agitatorius – išties geriausia profesija pasaulyje. Gaila, kad aš juo netapau.
Tik šiais laikais, kai, atrodytų, pinigai liko vienintelis agitatorius, skatinantis santechnikus geriau taisyti, o taksistus – geriau vairuoti, prisimindamas skaitytą straipsnį agituoju kitus mylėti savo darbą, kuris tik tokiu atveju gali būti padarytas gerai.
