Psichologas Paulius Skruibis supranta gyventojų nerimą dėl ne itin malonios kaimynystės, tačiau nemano, kad laidotuvių vaizdai būtų žalingi vaikų psichikai.
„Kaip tik man labiau žalingas atrodo mūsų visuomenės bandymas apsimesti, kad mirtis neegzistuoja“, – teigė psichologas, siūlantis supažindinti vaikus su įvairiomis gyvenimo pusėmis. Apsimeta, kad mirties nėra
P.Skruibis neįžvelgė pavojaus dėl to, kad gyvenamųjų namų kaimynystėje galėtų atsirasti laidojimo namai, nebent yra kokie nors papildomi šios situacijos niuansai.
„Laidojimo namai galėtų būti žalingi nebent tada, jeigu tėvai būtų labai priešiškai prieš juos nusiteikę ar to išsigandę ir tas savo baimes perduotų vaikams. Bet jeigu tėvai paaiškintų, kas ir kodėl vyksta, nematau, kaip tai galėtų pakenkti vaikams“, – sakė psichologas.
Pašnekovas pastebėjo šiuolaikinės Vakarų visuomenės siekį sudaryti iliuziją, kad mirties nėra, stengiantis, kad jos vaizdų būtų kuo mažiau. Todėl šiandieniniai vaikai ilgą laiką gali apskritai tiesiogiai nesusidurti su mirtimi. Mirties tema svarbi
P.Skruibis siūlė nevengti mirties temos. Kad vaikas normaliai augtų ir vystytųsi, jam svarbu susidurti su įvairiomis gyvenimo pusėmis, taip pat ir su mirtimi.
„Būtų daugiau žalos, jeigu vaikai užaugtų nesusidūrę su šia tema. Labai svarbu, kad tėvai vaikams paprastai ir suprantamai sugebėtų paaiškinti, kas vyksta, jeigu tai yra laidotuvės, atsakyti į klausimus: kodėl žmonės verkia, paaiškinti, kad tai normalu ir, kad kam nors mirus kitiems būna labai liūdna, sunku, bet tai praeina“, – patarė psichologas.
Jeigu laidotuvės labai paveikia vieną iš tėvų, pavyzdžiui, miršta vyras, o žmona lieka su mažu vaiku, prislėgtai mamai gali būti sunku pirmomis dienomis paaiškinti mažyliui, kas vyksta. Tokiu atveju, pasak P.Skruibio, labai praverstų kokio nors kito žmogaus, kuris galėtų nuraminti vaiką, pagalba. Gąsdina gedinčių vaizdai
Tai, kad maži vaikai bijo laidotuvių, mirusių žmonių, pašnekovo nestebina. Vaikai bijo daugybės dalykų, pavyzdžiui, tamsos. Anot psichologo, neretai vaikams baimę kelia ne pačios laidotuvės, karstas ar mirusysis, bet aplinkinių reakcija į tai, prislėgtų, liūdinčių gedėtojų vaizdai.
Taip pat vaiką, kaip, beje, ir suaugusįjį, gali traumuoti žiaurios mirties vaizdai, pavyzdžiui, mirusieji, žuvę nelaimingo atsitikimo, avarijos ar žmogžudystės metu. Labai svarbu, kad vaikas nebūtų verčiamas elgtis taip, kaip nenori, pavyzdžiui, dalyvauti laidotuvėse. P.Skruibis pabrėžė, kad bet kokia prievarta nėra geras dalykas.
