Nors apie šachmatų poveikį žmogaus psichikai ir protavimui dažniau atsiliepiama palankiai, mokslininkai yra įrodę: šis žaidimas tik iš išorės atrodo orus intelektualų protų mūšis. Testosterono antplūdis, stiprus susijaudinimas, agresija, pavojaus jausmas, paranoja ir žūtbūtinis siekis nugalėti – visa tai slepiasi po ramiais veidais.
Miglota grėsmė užkoduota net pačiame žaidimo pavadinime, kuris išvertus iš arabų kalbos reiškia „karalius yra miręs".
Kad žaidimas šachmatais kartais gali būti mirtinai pavojingas, praėjusį savaitgalį įsitikino Airija, kurią sukrėtė žiauri žmogžudystė. Šiaurinėje Dublino miesto dalyje šachmatais žaidę 39-erių Tomas O’Gormanas ir 5 metais jaunesnis jo nuomininkas italas Saverio Bellante'as susiginčijo dėl ėjimo.
Nevaldomo įsiūčio apimtas italas primušė buto šeimininką svarmeniu ir subadė peiliu. Negana to, jis prisipažino norėjęs suvalgyti aukos širdį. Ekspertai nurodė, kad nužudytojo širdis liko nepaliesta, bet pasigedo jo plaučių dalies.
Tokių atvejų, kai nužudomas šachmatų varžovas, pasaulyje yra pasitaikę ir anksčiau.
Pralaimėti – lyg netekti galūnės
Kad žaidimas šachmatais išties keičia žmogaus vidinę būseną, galima įsitikinti apsilankius tarptautiniame interneto šachmatų forume „Chess.com“. Ne vienas šachmatininkas čia yra išsakęs nerimą dėl pasikeitusios dvasinės būklės.
Pavyzdžiui, žmogus slapyvardžiu Collide skundėsi, jog dalyvaudamas turnyre po turnyro jis jaučiasi vis labiau užvaldomas paranojos. Esą tai pasireiškia visose gyvenimo srityse.
„Aš viską pernelyg giliai analizuoju. Per daug galvoju apie savo silpnybes. Apskaičiuoju galimybę po galimybės ir jau nebepasitikiu savo sprendimais. Ar man jau reikia terapijos?“ - patarimo ieškojo forumo lankytojas.
Ozhshmbal pralaimėtą šachmatų partiją lygino su galūnės netektimi ir liūdnai juokavo, kad jam, matyt, prasidėjusi šachmatų psichozė.
Hunter_man25 pateikė savo versiją, kaip žmogų gali paveikti šachmatai.
„Žinau, kad šis žaidimas gali išmokyti kantrybės, taip pat – apgalvoti savo būsimus veiksmus, nekartoti klaidų. Antra vertus, šachmatai gali išugdyti ir blogas savybes – agresiją, žiaurumą, žmonių silpnybių naudojimą prieš juos pačius ir paranojišką įtarumą, kad kiekvienas kito asmens veiksmas yra tau spendžiami spąstai. Vis dėlto manau, kad šachmatų poveikis psichikai priklauso nuo kiekvieno žmogaus temperamento, bet ne paties žaidimo“, - samprotavo šachmatininkas.
Žaidimas atėmė ramybę
Toje pačioje interneto šachmatininkų bendruomenėje sklando šmaikštus klausimas: ar šachmatais žaidžia bepročiai, ar šachmatai juos tokiais paverčia? Istorijai žinoma faktų, kai šios srities genijai buvo laikomas pamišėliais.
Vienas garsiausių pavyzdžių – iš JAV kilęs žydės sūnus Bobby Fischeris, praėjusio amžiaus 7-8-ame dešimtmečiuose buvęs nenugalimas pasaulio šachmatų čempionas, vėliau tapo atsiskyrėliu ir iki mirties daugiau garsėjo antisemitiniais pasisakymais, o ne įspūdingu žaidimu.
Leidinys „Wall Street Journal“ kaip pirmuosius genijaus paranojos ženklus įvardijo 1962 m. žurnale „Sports Illustrated“ išdėstytus B.Fischerio nuogąstavimus (iš dalies pasiteisinusius), jog Sovietų Sąjungos šachmatininkai sukčiauja, todėl pasaulio šachmatų čempionate nebeįmanoma žaisti.
„Šis nuoskaudos jausmas jį persekiojo ir tolimesniame gyvenime, - po čempiono mirties 2008 metais rašė „Wall Street Journal“ - Pastaraisiais metais jis pasirodydavo tik tam, kad išlietų antisemitinę tulžį arba ką nors apkaltintų, kad iš jo vagia. Jį persekiojusi baimė, kad sovietai jį nori prigauti prie šachmatų lentos išaugo į jausmą, jog visas pasaulis, o ypatingai – žydai, nori su juo susidoroti.
Prancūzų filosofas Alexanderis Kojeve kartą yra rašęs, jog vienintelis ginklas prieš beprotybę yra bendravimas su sau lygiais žmonėmis. B.Fischerio bėda buvo ta, kad jis neturėjo bičiulių, bent jau šachmatų pasaulyje, ir negalėjo pasitikrinti, kur link jis eina. Tapęs pasaulio čempionu 1972-aisiais, jis atsiribojo nuo bet kokios žmogiškos įtakos ir nugrimzdo į tai, kas gali būti pavadinta tik beprotybe.“
2005 metais B.Fischerio fenomeną analizavęs žurnalas „Time“ pažymėjo, kad profesionalūs šachmatininkai nuo realybės ima tolti dar vaikystėje, kai visą savo dėmesį sutelkia vien į žaidimo studijavimą. O atitolimas reiškia didesnį pažeidžiamumą, kurį dar labiau sustiprina nuolatinis nerimas dėl priešininko veiksmų.
Nuotykių mėgėjų pasirinkimas
Žinoma, netrūksta ir skeptikų, kurie juokiasi iš kalbų apie neigiamą šachmatų poveikį žmogaus psichikai. Ir jie yra teisūs, mat daugybė puikių žaidėjų yra sveikiausi žmonės pasaulyje.
Sunku būtų paneigti ir argumentą, kad aistras kurstantis žaidimas gali žmogui tiesiog lemti psichinės ligos paūmėjimą.
Vis dėlto psichologai yra įrodę, kad šachmatų azartas stipriai veikia visus šio žaidimo aistruolius.
2002 m. moksliniame žurnale „Journal of Personality and Individual Differences“ buvo paskelbta psichologų atlikta studija apie šachmatų poveikį žmogui.
Ištyrę 100 šachmatininkų, mokslininkai juos lygino su tokiais aštrių pojūčių mėgėjais kaip šuolininkai su parašiutais, narai, alpinistai, slidininkai ir kitų rizikingų sporto šakų atstovai. Esą į šachmatus linkę panirti adrenalino ir nuotykių ieškotojai.
Pasak tyrinėtojų, šachmatai labiau primena karą nei paprastą žaidimą, kur nugalėtojas patiria stiprų susijaudinimą, pergalės ir dominavimo jausmą.
„Šachmatai – tai mažytis mūšio laukas, sudarytas iš 64 kvadratėlių, kuriame žaidėjai taiko įvairius manevrus, kad apgautų savo priešininką.
Pergalė šiame žaidime yra siejama su testosterono padaugėjimu. Paaiškėjo, kad stipresniems žaidėjams labiau būdingas nešabloniškas mąstymas ir polinkis į paranoją, o abi šios savybės siejasi su aštrių pojūčių ieškojimu“, - rašoma dokumente.
Žaidimas moko mąstyti, o ne žudyti
Bet kaip šachmatų mėgėjams ir profesionalams apsiginti nuo nenuspėjamų keistuolių etiketės?
„Paralelių tarp šachmatų ir nužudymo šioje istorijoje nereikia vesti. Tai būtų idiotizmas. Panašios nelaimės atsitinka įvairių pomėgių turintiems žmonėms“, - portalui sakė prisistatyti nenorėjusi Lietuvos šachmatų federacijos (LŠF) darbuotoja.
Ji teigė pažįstanti daugybę šachmatininkų, kurie džiaugiasi gyvenimu ir moka išsikalbėti apie savo bėdas. „Kaupti problemas būdinga tam tikrai žmonių kategorijai. Ir jų tikrai nevienija pomėgis žaisti šachmatais. Taip gali nutikti ir ledo ritulininkams“, - portalui sakė federacijos administracijoje dirbanti vilnietė.
V.Šlapiką ji pažinojo tik iš pavardės, todėl apie jį nieko pasakyti negalėjo. Ji neigė mitą, kad dauguma šachmatininkų – užsidarę ir savo mintyse paskendę žmonės. „Pažįstu labai daug bendraujančių šachmatininkų, kurie nuolat susitinka su draugais, daug kalba. Nemanyčiau, kad šachmatai uždeda kažkokį elgesio štampą“, - tikino pašnekovė.
Moteris vardijo geras savybes, kurias šachmatai žmoguje ugdo. „Šachmatai išmoko žmones mąstyti, žaidėjai turi turėti gerą atmintį, būti susikaupę, šachmatai padeda siekti savo tikslų“, - aiškino LŠF darbuotoja.
Ukmergėje įvykusią nelaimę ji vadino tragedija, kuri gali atsitikti bet kam, bet kada, bet kokioje darbovietėje. „Čia socialinių problemų pasekmė, o ne pomėgio antspaudas“, - įsitikinusi vilnietė.
LŠF prezidentas Aleksandras Černovas apie V.Šlapiką kalbėjo vien teigiamai: „Labai tvarkingas žmogus, neblogas žaidėjas. Itin genialūs žmonės turi keistumo požymių, bet šiuo atveju turime reikalą su paprastu, geru žmogumi, normaliu žaidėju. Žmogų galime charakterizuoti tik teigiamai, nustebino šitas įvykis. Visko gyvenime būna.“
Jis įsitikinęs, kad sieti nužudymo su pomėgiu žaisti šachmatais, negalima. „Ar tikrai šachmatininkai yra maniakai žudikai? Ar Breivikas žaidė šachmatais? Net nenoriu to komentuoti. Tuomet reikėtų klausti, ar visi draudimo bendrovių agentai truputį pavažiavę. Bet juk taip kalbėti būtų nesąmonė“, - sakė A.Černovas.
Loginis mąstymas sėkmės negarantuoja
Psichoterapeutės, sporto psichologės Rinaldos Germanienės teigimu, panašios tragedijos gali ištikti bet kokios profesijos žmogų. Tiesa, ji nenorėjo komentuoti šio konkretaus nutikimo, tačiau sutiko pasidalinti mintimis apie profesijos ar pomėgio ir asmeninių savybių santykį.
„Šachmatininko asmenybėje kaip ir kalbant apie bet kurį kitą profesijos atstovą, negalima atskirti asmenybės ir profesijos, žmogaus „aš“ ir jo atliekamų funkcijų, žmogaus gyvenimo prasmės suvokimo ir jo konkrečios veiklos, kūno ir sielos“, - aiškino psichoterapeutė.
Jos teigimu, galima būtų manyti, jog šį sportą renkasi ir gali save jame realizuoti tik turintys išvystytą ar įgimtą stiprų loginį mąstymą.
„Tačiau tik stiprus loginis mąstymas sėkmės gyvenime negarantuoja. Nenorėčiau „narstyti“ šachmatininkų pasaulio, bet kaip ir bet kurioje profesionalioje veikloje maksimaliai ir nuolatos susikoncentravus tik į tą veiklą kažką prarandi, kartais labai daug“, - kalbėjo R.Germanienė.
Paklausta, ar gali nevaldomą žmogaus įniršį sukelti nepatenkintas troškimas nugalėti, ji aiškino: „Jei emocijų raiška, jų suvokimas žmoguje ugdomas nuo mažens, jis pergyvendamas stiprias emocijas žino, ką ir kodėl jaučia. Smegenys greitai gali atlikti „ėjimus“ į priekį, kaip elgtis. Toks žmogus suvokia ryšius tarp savo jausmų ir to, ką jis galvoja, daro ir sako.
Šiuolaikinėje visuomenėje, kur vyrauja popkultūrinis (blogąja prasme) žvaigždžių ir pseudoelito (buko ir neraštingo) stilius, žmogus, kuriam tai nepriimtina, gali patirti ilgalaikį stresą. Šis sukelia nepritapimo, savęs nerealizavimo įspūdį.
Tai dar pastiprina nesibaigiantis žinių, žinučių srauto poveikis. Tokia būsena žmogų veda prie depresijos, „perdegimo“. Jeigu tai nėra gydoma, įvyksta psichozė, kas buityje vadinama „nurautu stogu“.
Dažniausiai kelias į krizę yra ilgas. „Išorinė proceso raiška ne visada pastebima. Galima būtų teigti, jog net ryškiai šizoidiškos, paranojiškos, isteriškos, depresiškos asmenybės visuomenėje gali save integruoti. Tai reiškia, kad psichozė gali ištikti žmogų tiek biologiniu, tiek psichologiniu pagrindu“, - sakė specialistė.
