„Jis man liepė atsigulti ant pilvo ir žaisti su brolio elektrinių traukinukų sąstatu. Tada jis mane seksualiai išnaudojo. Tai darydamas jis kalbino mane, sakė, kad esu gera mergaitė, kad tai bus mūsų paslaptis. Jis žadėjo, kad vyksime į Paryžių, o aš būsiu jo kuriamų filmų žvaigždė“, - rašė D.Farrow.
Tąkart buvo atliktas tyrimas, kaltinimai W.Allenui nebuvo pateikti. Tačiau įdukra D.Farrow su tokiu pareigūnų sprendimu nesutinka ir toliau kaltina įtėvį. Išlieti nuoskaudą ją paskatino faktas, kad W.Allenas už išskirtinį indėlį į pramogų pasaulį gavo „Auksinį gaublį“.
„Vaikus seksualiai išnaudoja įvairių profesijų žmonės. Nesvarbu, įtariamasis yra mokytojas ar režisierius, tai nieko nesako apie prievartą – ji buvo tikra ar išgalvota“, - pasakojo Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė.
Ji pabrėžė, kad komentuoti konkretaus W.Alleno ir jo įdukros atvejo negali, nes nepažįsta nė vieno minimo žmogaus, nedalyvavo aplinkybių tyrime. Specialistė tvirtino, kad nuo seksualinės prievartos nukentėti gali kiekvienas vaikas – tiek mergaitės, tiek berniukai, tiek turtingų, tiek neturtingų šeimų vaikai, net kūdikiai. Todėl tėvams būtina žinoti, kaip keičiasi seksualiai išnaudotų vaikų elgesys ir ką tokiais atvejais daryti.
Masturbacija darželyje ar mokykloje
Skriaudikų grobiu dažnai tampa neįgalūs, savęs apginti negalintys mažamečiai. „Vaikai, kurie nemoka kalbėti ar turi negalią, juos lengviau sugundyti, apgauti, slapčia juos išnaudoti. Vaikus prievartautojai supainioja – apdovanoja saldainiais ar pinigais, ypač, kai jų trūksta“, - pasakojo nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams padedanti psichologė.
Maži vaikai nedaug kalba apie patirtą skriaudą, jie būna pasimetę. „Vaikai nežino, kad tai, ką suaugusieji su jais daro yra netinkamas dalykas. Jei negali susigaudyti, kad buvo įtraukti į netinkamą elgesį“, - sakė I.Daniūnaitė.
Seksualinės prievartos ženklai būna dvejopi – ryškesni ir mažiau pastebimi.
Pirmieji – tai amžiaus neatitinkantis susidomėjimas seksu arba žinojimas apie seksą daugiau nei derėtų. Rimtus įtarimus kelia ir masturbacija viešumoje – darželio grupėje ar mokykloje, ypač prie suaugusių žmonių. Seksualiai išnaudoti vaikai priekabiauja prie kitų vaikų, pavyzdžiui, atkakliai stengiasi numauti jiems kelnes ir apžiūrėti jų lytinius organus.
Taip pat tėvai ar globėjai turėtų rimtai susirūpinti, jei pastebi sužalojimų prie vaiko išangės ar lytinių organų.
Antrieji prievartos ženklai – mažiau pastebimi. Vaikai užsisklendžia, yra piktesnis, dirglesni. Pabuvę ten, kur patiria prievartą, jie grįžta pasikeitę, pradeda bijoti smurtaujančio žmogaus, nenori eiti į pamoką, kurioje smurtaujama, nenori rengtis ir pan.
„Prievartą patirti vaikas gali tiek mokykloje, tiek būrelyje, tiek šeimoje. Dažniausia vaikai nukenčia nuo jiems pažįstamų asmenų – tėčio, mamos, dėdės, krikšto mamos, būrelio trenerio, kaimyno ar šeimos draugo“, - sakė specialistė.
Pasitikėti ir per daug neklausinėti
Apie įtarimus, kad vaikas galėjo patirti seksualinę prievartą, būtina pranešti policijai ir vaikų teisių specialistams. Tada prasideda tyrimas. „Visi vaikai turi teisę būti apklausti draugiškai – specialiame apklausos kambaryje, dalyvaujant psichologui“, - pasakojo I.Daniūnaitė.
Vaikų apklausos, kai vyksta ikiteisminis tyrimas, ir paprastos psichologo konsultacijos labai skiriasi. „Kartais tėvai atveda vaikus pas psichologą, kad išsiaiškintų, ar prievarta buvo. Geriau tokiais atvejais kreiptis į tarnybas. Konsultacijos labiau skirtos išsiaiškinti, kaip vaikas jaučiasi“, - aiškino programos nukentėjusiems nuo smurto vaikams koordinatorė.
Psichologės teigiu, suaugusiems žmonėms svarbu žinoti, kad vaikai sako tiesą, kai pasakoja apie prievartą. „Didžioji dalis pranešimų apie prievartą yra nemelagingi. Tik stereotipas, kad maži vaikai ar paauglės merginos mėgsta meluoti. Tyrimai rodo, kad vaikai yra patikimi liudininkai“, - tikino I.Daniūnaitė.
Jei išgirstate iš vaiko apie prievartą, reaguoti reikia labai rimtai. Tačiau nereikia perlenkti lazdos. „Nereikia klausinėti vaiko apie prievartą daug kartų. Verčiau į pagalbą kviesti specialistus. Kitaip vaikas manys, kad suaugę juo nepasitiki, pakeis pasakojimą arba iš viso nebepasakos. Dėl to ir specialistai vaikų apklausas daro kuo mažiau kartų“, - sakė psichologė.
Vien psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai neužtenka, reikia, kad smurtautojas būtų sustabdytas. „Pagalba yra neefektyvi, jei smurtautojas ir toliau gali prieit prie vaiko. Svarbiausia, kad vaikas arba nesusitiktų su tuo žmogumi, o jei tai nepavyksta, tai kad vaikas neliktų su juo vienas. Čia turi įsikišti visos tarnybos“, - teigė Paramos vaikams centro psichologė.
