Belgijos parlamento žemieji rūmai jau priėmė įstatymą apie gailestingą vaikų numarinimą, taikant eutanaziją. Belgija tapo vos antrąja pasaulio valstybe, suteikiančia teisę nepilnamečiams pasirinkti mirtį.
Olandų įstatymas – pirmasis eutanazijos įstatymas pasaulyje– leidžia eutanaziją sunkiems ligoniams nuo 12 metų, bet Belgija tapo pirmąja šalimi, panaikinusi bet kokius suvaržymus dėl amžiaus.
Įstatymas numato, kad vaikas turi būti „pajėgus blaiviai mąstyti ir būti sąmoningas tokio prašymo metu“.
Nepilnametis taip pat turi „būti beviltiškoje medicininėje nuolatinės ir nepakeliamos kančios situacijoje, kurios negalima palengvinti ir kuri greitu laiku sukels mirtį“. Taip pat reikalingos gydytojų ir psichiatro ar psichologo konsultacijos, taip pat – tėvų sutikimas.
Vaistai nulems nenatūralią mirtį
Tokį Belgijos įstatymą, numatantį gailestingą vaiko numarinimą, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Giedrė Bulotienė vertino labai atsargiai.
Juk juodos mintys ir neviltis – daugelio sunkių ligų palydovė. Tiek maži, tiek dideli, sergantys vėžiu, susiduria su dideliais skausmais. Ne veltui skausmo malšinimas nuo senų laikų vadinamas dievišku darbu. Dalis ligų yra neišgydomos, nes dabartinė medicina nesugeba jų įveikti. Tuo tapu eutanazijai skirti medikamentai ne slopins skausmą, o sukels nenatūralią mirtį.
„Eutanazijos klausimai kelia daug abejonių. Belgijos įstatymo projekte numatyta, kad prašydamas eutanazijos vaikas turi būti sąmoningas. O kaip tai nustatyti? Juk vaiko mąstymas yra kitokio pobūdžio nei suaugusiojo“, – abejojo gydytoja G.Bulotienė.
Kita vertus, paauglystėje natūraliai kyla klausimai apie mirtį, tai dvasinės brandos ženklas.
Jauniausi pacientai, kuriuos konsultuoja vilnietė psichiatrė psichoterapeutė, būna beveik 18 metų. Jų intelektas ir gebėjimas priimti sprendimus niekuo nesiskiria nuo suaugusiųjų. Todėl nepilnamečio sprendimai taip pat verti pagarbos, į juos būtina įsiklausyti.
Aprimus skausmui pasikeičia nuomonė
Dvasinis ir fizinis skausmas tiesiogiai susijęs su depresija. Žmogus pradeda bijoti ne mirties, o kančios. Gydytoja G.Bulotienė tikino, kad reikėtų pirmiausia padėti ligoniui išsivaduoti nuo skausmo ir depresijos, ir nepasikliauti jo nuomone.
„Man labiausiai rūpi tai, kiek kritinėje situacijos atsidūręs žmogus sugeba sąmoningai atsispręsti. Sunki liga yra egzistencinė krizė. Ar sprendimą negyventi gali priimti pats vaikas? Ar jo tėvai sugeba tai atlikti?“ - svarstė gydytoja G.Bulotienė.
Vaikas nėra savarankiškas, už jį atsakomybė tenka tėvams. Įteisinus eutanaziją vaikams, lemiamą sprendimą turės priimti jo tėvai, atsižvelgę į gydytojų nuomonę.
Tačiau gydytojų balsas gali būti tik patariamasis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje eutanazijos neturi teisės atlikti medikai. Kad susileistų mirtį sėjančių vaistų, žmogus pats nuspausti mygtuką.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai depresijos ištiktas sunkiai sergantis ligonis atsisako onkologinio gydymo, nors tai yra netiesioginė savižudybė. Todėl gydytojas turėtų padėti numalšinti nerimą, atsikratyti neigiamų emocijų.
Gerbiamas žmogaus orumas
Stažuotės Šveicarijoje vilnietei gydytojai G.Bulotienė leido susipažinti su visuomene, kurioje eutanazija nesukelia didelio pasipiktinimo.
Šioje valstybėje yra tik sudaromos sąlygos eutanazijai, bet nė vienas gydytojas neteikia tokios paslaugos. Išėjimo momentą pasirenka pats žmogus, nuo jo valios viskas priklauso.
Ne tik Šveicarija, bet ir Belgija, Nyderlandai tuo požiūriu yra liberalios. Šiuose kraštuose ginamas žmogaus orumas ir teisė į apsisprendimą, todėl gydymas neturi tapti dar viena prievarta.
Toks požiūris apima įvairias sritis, pavyzdžiui, jei išsekęs žmogus nesutinka, kad jam būtų taikomas dirbtinis maitinimas, įvyksta konsiliumas, jei gydytojai nustato, kad tai - sąmoningo žmogaus apsisprendimas, medicinos personalas neturi teisės taikyti lašinių.
Šveicarijoje sunkiai sergančio žmogaus, kuriam nustatyta paskutinė vėžio stadija, vaikai nėra apie tai informuojami. Tai normalu, nes vaikai turi savo gyvenimą, o sergančiuoju rūpinasi bendruomenė, kurioje jis gyvena. Tokioje visuomenėje yra daug vienišumo, todėl žmogus paliekamas su savo apsisprendimu.
Lietuvoje yra kur kas daugiau bendruomeniškumo, pacientą kur kas dažniau globoja artimieji, giminės, draugai. Todėl mes, lietuviai, linkę labiau priimti kolektyvinį sprendimą, mes linkę labiau pasitarti visais gyvenimo klausimais.
2012 metais Belgijoje buvo įregistruota rekordiškai daug – 1432 - eutanazijos atvejų. Tai sudarė 2 proc. visų mirčių.
Liuksemburgas 2009 metais taip pat pritarė eutanazijai, bet –tik suaugusiems žmonėms. Šveicarijoje gydytojai gali padėti pacientui, norinčiam mirti, bet pati eutanazija yra nelegali.
