Panašių personažų galima sutikti ne tik gydymosi įstaigose grotuotais langais, bet ir aukščiausiuose valdžios postuose.Visai neseniai eiliniai ukrainiečiai turėjo progos pamatyti nušalinto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bei atstatydinto generalinio prokuroro Viktoro Pšonkos prabangius, bet neskoningus būstus. Auksas, marmuras, skulptūros, zoologijos sodai, golfo laukai, didybės maniją rodantys portretai.
Psichoterapiautė Genovaitė Petronienė sakė, kad šie Ukrainos valdžios oligarchai turi rimtų problemų su saviverte ir neabejotinai yra sutrikusos psichikos.
V.Pšonkos namuose kaba keli portretai, kuriuose generalinis prokuroras vaizduojamas kaip didvyris. Viename paveiksle V.Pšonka įamžintas su romėniškais šarvais ir laurų vainiku, tarsi imperatorius, kitame „kūrinyje“ jis tarsi Napoleonas. Jo žmona paveiksle vaizduojama tarsi Rusijos cerienė. Prokuroro apartamentų durų rankenos tviska auksu ir brangakmeniais.
Nušalinto Ukrainos prezidento dviejų tūkstančių kvadratinių metrų garaže buvo aptikta retų automobilių kolekcija. Joje ne mažiau kaip pusšimtis sovietinių lengvųjų automobilių ir karinės technikos.
V.Janukovyčiaus vartojamas vanduo turėjo praeiti per dvylika valymo lygių. Aukštas pareigūnas turėjo nuosavą zoologijos sodą, arklides, degalinę, kinologijos centrą, privatų golfo klubą. Marmuru ir auksu tviskančiose salėse akys raibsta nuo daugybė ikonų, riterių šarvų.
Kas turi atsitikti, kad žmogus būtų taip užvaldytas didybės manijos?
„Dažniausiai su tuo susiduria nepilnavertiškumo jausmo kankinamos asmenybės. Siekdami valdžios, darydami karjerą šie žmonės savo sutrikimus stengiasi mažinti, tačiau jei savivertės stoka yra labai didelė, tai asmuo liepto gale pasieks beprotišką gigantiškumą, didybę, tam, kad kompensuotų vaikystės traumas.
Todėl vien aukštų postų neužtenka, reikia susidievinti. Paprastai kalbant, jei viduje žmogus jaučiasi visiška menkysta, jis trokšta sėdėti auksiniame soste, kad tai atsvertų šlykščią dvasinę būseną.
Nes jeigu jautiesi normaliu žmogumi, tai ir esi normalus. Tuomet nekils sumanymas savo atvaizdą užklijuoti ant butelio, ar pasistatyti unitazą auksinėmis kojomis“, – kalbėjo G.Petronienė.
Psichoterapiautė sakė, jog kalbant moksline psichoanalitine kalba, pamišusiems dėl didybės manijos yra diagnozuojamas narcistinės asmenybės sutrikimas. Neretai galima sutikti asmenų, kurie peržengia grandioziškumo ribas. Jiems trūksta patvirtinimo, kad yra normalūs žmonės.
Ar didybės manija išgydoma?
„Jeigu žmogus yra protingas ir gana anksti ( iki kokių 35 metų) kreipiasi į medikus, tada galima šiek tiek padėti. Dažniausiai tokie ateina po įvykusių bankrotų. Kai viskas sužlunga, jie patiria pažeminimą. Skraidė aukštybėse, puikavosi ir staiga neteko didybės. Tada trumpam juos aplanko kažkoks atvirumas, sugebėjimas pamatyti savo gyvenimą iš šalies.
Didžiulė trauma tokias sutrikusias asmenybes kartais atveria, bet iki galo niekada neišgydo. Jiems nuolat reikia pagyrų, jie nuolat pabrėžia savo pasiekimus. Jei ypatingai negali pasipuikuoti daiktais, tuomet giriasi žodžiais, taip pat skriaudžia ir žemina aplinkinius“, – pasakojo G.Petronienė.
Narcistinės asmenybės neturi išvystyto sugebėjimo mylėti, su kitu žmogumi palaikyti šiltus santykius. Visa jų gyvenimo veikla sukoncentruota į savo vertės kėlimą.
Tokie žmonės nesupranta, kad aplinkiniams jų sukaupti turtai, „kičiniai“ portretai atrodo juokingai.
Kuo didesnė patologija, tuo žmogui yra sunkiau įjungti sveiką protą.
Dažnai tokius pasipūtėlius supa pataikūnų armija, nes jiems kaip oro reikia pagyrų.
„Narcizai“ save gali prilyginti karaliams, didvyriams. Netgi ypatingu dvasingumu gali bandyti girtis.
Tokia patologija šiek tiek labiau būdinga vyrams. Moterys yra labiau linkusios į mazochizmą.
Kai tokie pasipūtėliai skaudžiai nukrenta į dugną, juos ištinka gili depresija.
„Nuo skaudaus nuvainikavimo jie dažniausiai ginasi pykčiu. Juos neretai apima paranoja, kad visi prieš juos yra blogai nusiteikę, siekia tik pasityčioti“, – kalbėjo psichoterapiautė. Nuvainikuotam karaliui V.Junukovyčiui dabar labiausiai praverstų prisiminti savo tikrąją prigimtį ir gyvenimo paskirtį. Tai padaryti jis pajėgtų atsisukęs į tolimą praeitį, kuomet buvo paprastas darbininkas dujininkas, o jo būsimoji žmona Liudmila metalurgijos kombinate krovė plytas.
Ir susipažino jie ne kaip mėlynojo kraujo atstovai. Kai Liudmilai ant kojos užkrito plyta, Viktoras stvėrė merginą ant rankų, nunešė ant suoliuko ir pasiūlė stiklinę vandens. Taigi prie plytų vagono įsižiebusi meilės istorija visiškai netiko pasakos scenarijui.
Tačiau visą gyvenimą namų šeimininke dirbusi Larisa laikui bėgant įtikėjo turinti karališkų galių.
Ir todėl dabar kyla klausimas: ar po didžiųjų gyvenimo perversmų muzikinio išsilavinimo neturinti Liudmila laikysis daug metų mėgstamo ritualo: per Naujuosius metus vyrui dovanos savo pačios atliekamą dainą?
