Didžiulės svetainės stopbullying.gov, bullying.org, bullying.co.uk, stopbullyingnow.com ir kitos skirtos vien tik šiai epidemijai gydyti, tačiau nėra labai veiksmingos. Vien tik 2001-aisiais atsiradęs angliškas terminas „bullycide“ (angl. savižudybė dėl patyčių) rodo, kad šio proceso mastas didelis ir jis labai paveikus.
„Savaitė prieš patyčias“, „Nacionalinis prevencijos prieš patyčias mėnuo“, „It Gets Better" (angl. „Tampa geriau“) ir kitos panašios programos taikomos daugelyje pasaulio šalių, tačiau yra gausiai kritikuojamos dėl neveiksnumo. Rankos svyra žiūrint į oficialių tyrimų duomenis, kurie dažnai rodo neigiamus rezultatus: pusėje visų dalyvaujančių mokyklų patyčių lygis po tokių akcijų netgi išauga.
Naujausia forma – kibernetinės patyčios
Kibernetinės patyčios pavojingos tuo, kad bet kas gali jomis užsiimti, tam nebūtina tiesiogiai susitikti su savo auka. Nebūtina būti greitam ar stipriam: pakanka paprasčiausio išmaniojo telefono ar kompiuterio ir, žinoma, noro terorizuoti.
Šiais technologijų laikais internetinės patyčios itin išpopuliarėjo. Abcnews.go.com rašo, kad tarp žmonių, besityčiojančių iš kitų internete, dalis yra tokių, kurie nė nesupranta, kokią stiprią jėgą turi jų žodžiai, ir kad padariniai gali būti itin skaudūs. Taip yra dėl to, kad žmonės internetą suvokia kaip tarpininką, kuris kitiems jų skiriamus žodžius tarsi sušvelnina, nes išjuokiama netiesiogiai. Tačiau tai - klaidingas suvokimas.
Svarbu, jog tėvai ne draustų vaikams naudotis socialiniais tinklais, bet, patys išmokę naudotis bendravimo svetainėmis, padėtų jiems suvokti, kad egzistuoja blokavimo funkcijos. Žinoma, šiais laikais dažniau vaikai aiškina tėvams, kaip naudotis internetu, tačiau, išmokę naudotis socialiniais tinklais, tėvai bent jau gauna galimybę stebėti, ar jų vaiko niekas neterorizuoja.
Savižudybės - kraupi ir beprasmė mada
Tragiška statistika byloja, kad savižudybės užima trečiąją vietą tarp jaunesnių nei 14 metų vaikų mirties priežasčių. Maždaug dešimtadalis jaunuolių, iš kurių šaipomasi, mėgina žudytis, o maždaug pusė visų jaunų žmonių savižudybių susijusios su patyčiomis. Savižudybės rizika yra netgi didesnė tarp 10–14 metų mergaičių, nes tokio amžiaus paauglės dažnai būna itin žiaurios kitokią išvaizdą turinčioms bendraamžėms (tai puikiai galima pajusti čia).
2012-ųjų rugsėjį trylikametis vienos Oklahomos mokyklos mokinys, persirengęs Dviveidžiu – personažu iš Betmeno komiksų, nusišovė priešais klasės draugus. Šokiruoti ir išsigandę vaikai pakriko po mokyklos koridorius. Manoma, kad savižudybės priežastis buvo patyčios.
Tais pačiais metais Didžiojoje Britanijoje tėvas rado miegamajame pasikorusią keturiolikmetę dukterį. Mergina buvo gražuolė, rūpinosi savo išvaizda. Bendramoksliai teigė, kad pavydėdami iš jos tyčiojosi daugybė žmonių, rašo „The Daily Mail“. Tai - jau įprastos užsienio spaudos aprašomos istorijos, kurios, rodos, nesibaigia.
Kodėl tiek daug jaunų žmonių žudosi dėl patyčių? Pirma, neretai tokie paaugliai tampa žurnalų viršelių herojais, jų istorija yra gausiai nušviečiama spaudoje, dažnai jie aukštinami, jų vardais net vadinami įstatymai, rašo „Psychology Today“. Taip savižudybė dėl patyčių tarsi tampa tam tikra mada, judėjimu, tokio elgesio mistifikavimas gali netgi traukti paauglius.
Antra, skleidžiama informacija apie patyčių žalą mokymuisi, skelbiami nauji prieš patyčias nukreipti mokyklos nuostatai, knygos ir filmai apie tai, kaip skaudu būti patyčių auka, regis, neveikia. Po rengiamų kampanijų prieš tyčiojimąsi, mokiniai susiduria su realybe.
O ji nėra jau tokia saugi, padėtis netgi blogėja. Metų metus mokyti apie tai, koks blogis yra patyčios, mokiniai pasijunta dar labiau nuskriausti ir tai verčia juos imtis desperatiškų veiksmų.
Kai kurie randa jėgų pasipriešinti
Šešiolikmetė vienos Mičigano mokyklos mokinė 2012-aisiais buvo apgauta bemaž pusės mokyklos – už ją balsuota kaip už vienos šventės grožio karalienę. Tačiau vėliau iš gandų mergina sužinojo, kad per apdovanojimų ceremoniją iš jos paprasčiausiai planuojama pasišaipyti.
Vis dėlto ji nepabūgo ir nusprendė pažvelgti besityčiojantiems į akis. Į šventę susirinko net tūkstantis merginos palaikytojų, o suknelę ir šukuoseną jai padovanojo miestelio verslininkai. Tokie ir panašūs atvejai rodo, kad patyčių ligai pasipriešinti galima ištverme ir išmintimi.
Daug garsiausių pasaulio dainininkų ir puikiai uždirbančių aktorių yra įsitraukę į kovą su patyčiomis. Daugelis jų patys mokykloje yra buvę pajuokos objektais ir neslepia savo istorijų.
Muzikos atlikėjas J.Timberlake‘as apie savo patirtį mokykloje laidų vedėjai Ellen DeGeneres yra sakęs: „Užaugau Tenesyje, kur, jeigu nežaidei amerikietiškojo futbolo, buvai laikomas lepšiu. Nuolat būdavau užgauliojamas, nes buvau įsitraukęs į muziką ir menus... Tačiau viskas, dėl ko iš jūsų šaipytasi ir kas vertė jus jaustis keistuoliu, suaugus jums suteiks seksualumo“.
Aktorė Vanessa Hudgens žurnalui „People“ yra prisipažinusi: „Dėl pajuokų visada drovėjausi savo kojų – kitiems jos priminė medžio kamienus, nes buvo labai raumeningos... Dabar aš išmokau jas mylėti“.
Aktorius Zacas Efronas portalui „Just Jared“ yra teigęs: „Iš manęs nuolat šaipytasi mokykloje. Tai suformavo mano charakterį. Tokie dalykai padaro tave tuo, kas tu esi. Šaipydamiesi, rodydami tavo silpnybes žmonės tau suteikia galimybę pakilti virš jų“.
Psichologas: svarbu viešai rodomas elgesio modelis
Portalas lrytas.lt pasiteiravo psichologo, emocinės paramos telefonu ir internetu tarnybos „Vaikų linija” vadovo Roberto Povilaičio, kaip vaikus ir paauglius veikia tai, kad jų sekamos įžymybės mokykloje irgi patyrė patyčias.
„Svarbiausias klausimas yra, kaip patys suaugusieji kalba ir bendrauja, kaip jie vertina patyčias šiandien būdami suaugusieji“, - teigė psichologas. Anot jo, kai kurie suaugę žmonės patys šaiposi iš kitų, skaudina juos, kiti, kaip tik, - tokį elgesį laiko netinkamu ir bendrauja su kitais pagarbiai.
Pasak R.Povilaičio, kalba eina apie pavyzdį, kurį rodo įžymūs žmonės savo bendravimu. Pagal tai paaugliai dažnai modeliuoja savo elgesį. Jeigu paauglys mato, kad jo mėgstamas žymus žmogus elgiasi vienu ar kitu būdu, jis nori būti į jį panašus.
„Kampanijoje „BE PATYČIŲ“ irgi kalbiname žymius žmones, stengiamės, kad jie palaikytų šią iniciatyvą. Svarbu, kad jie irgi rodytų, kad neturėtume skaudinti, žeminti, pravardžiuoti kitų žmonių “, - pabrėžė jis. Anot psichologo, žymių žmonių, seniau kovojusių su patyčiomis, padrąsinimas gali suteikti vilties jas šiuo metu patiriantiems jaunuoliams, o taip pat gali nusiųsti žinią skriaudėjams, kad tai yra nepriimtinas elgesys.
Socialinio išmokimo teorija aiškina, kad stebėdami reikšmingus, įtakingus žmones ir jų elgesį, paaugliai gali išmokti ir bandyti kartoti jų elgesio modelius. Jeigu vaikai mato modelį, kaip galima šaipytis ir tyčiotis, tas gali skatinti tą dalyką kartoti. Juk yra ir suaugusiųjų, kurie atvirai tyčiojasi iš kitų.
„Kai kurie žymūs žmonės žemina kitus, taip rodydami pavyzdį, kaip galima skaudinti. Jeigu mes matome pavyzdį, kad galima bendrauti neskaudinant ir nežeminant, toks elgesys irgi moko, kaip galima bendrauti be patyčių, - portalui teigė R.Povilaitis. - Svarbiausia, kokį elgesio modelį suaugusieji rodo vaikams“.
