Yra žmonių, kurie negali pasižiūrėti dviejų filmų iš eilės, nes vargina įspūdžių gausybė, o A.Dovydaitis tuo nesiskundžia, jis jaučiasi žvaliai.
Iš 247 filmų, kurie įtraukti į kino festivalio repertuarą, A.Dovydaitis ketina pasižiūrėti ne mažiau trečdalį. Vyras suskaičiavo, kad atostogaujant nebūtų didelis krūvis – savaitgaliais jam tektų praleisti daugiau nei po pusę paros kino teatre, o paprastomis dienomis – ne mažiau kaip po 6-7 valandas.
Pasižiūrėjęs tragišką kino juostą, vyras toliau eina į komediją, į dokumentinį filmą – ir viskas tvarkoje, įspūdžiai niekur nedingsta, jų pakanka aprašyti matytus filmus.
„Pagal diplomą esu dujų sistemų inžinierius, o širdyje – kino kritikas“, - tikino kasmet dėl kino aukojantis savo atostogas vilnietis.
Meile kinui užsikrėtė jaunystėje
Meile kinui A.Dovydaitis užsikrėtė nuo jaunystės. 1977-1980 metais studijuodamas tuometiniame Kauno politechnikos institute A.Dovydaitis lankė paskaitas Centriniame lektoriume. Tais laikais iš Maskvos kino fondų į Kauną atveždavo filmų, kurių demonstravimas buvo ribotas.
„Aš užsikabinau, pradėjau eiti į tuos filmus, pamačiau tai, ko nebūdavo įprastuose kino teatruose. Man buvo labai įdomu“, - pasakojo A.Dovydaitis.
Kaune buvo daug žmonių, besidominčių kino menu, nes šio miesto gyventojai galėdavo matyti Lenkijos televiziją, tačiau likusi Lietuvos dalis neturėdavo tokios techninės galimybės. Po studijų gavęs darbą Vilniuje, vyras dar atidžiau tyrinėjo kino teatrų repertuarą.
„Nėra didesnio malonumo kaip atsidurti kino salėje ir žiūrėti naują filmą, kurio dar nebuvau matęs“, - prisipažino A.Dovydaitis.
Pasaulis, kuris atsiveria prieš akis būnant kino salėje, kino mėgėjui yra netgi paslaptingesnis ir įspūdingesnis nei atostogos, kur nors išvykus iš Lietuvos.
- Kodėl dėl kino aukojote atostogas? - pasiteiravau A.Dovydaičio.
- Dirbdamas inžinieriumi esu laisvas tik vakarais. O atostogaudamas galiu pradėti dieną nuo kino pusryčių, per dieną pasižiūrėti 3 filmus man nėra sunku, savaitgaliais pavyksta pamatyti 5-6 filmus.
Ne visi žmonės turi tokį kino apetitą kaip aš. Reikia tam tikro pasiruošimo, kad ištreniruotum smegenis ir jos neatbuktų. Nesvarbu, kokį įspūdį paliktų vienas filmas, jei eini po dešimties minučių žiūrėti naujo filmo, turi mokėti atsijungti, stabdyti savo įsijautimą.
- Ar tokiu atveju kas nors išlieka atmintyje? Ar prisimenate tik bendrą nuotaiką, ar taip pat ir smulkmenas? Gal įsimenate tik finalinę sceną, kuri dažnai būna kulminacinė?
- Viskas priklauso nuo treniruotumo ir nuo smegenų alkio. Pasižiūrėjus filmą man visada kyla noras su kuo nors pasidalinti įspūdžiais.
Nuo 2000-ųjų pradėjau internete aprašinėti matytus filmus, esu patenkintas, nes man neblogai sekasi. Turiu įkūręs kino mėgėjams svetainę. Stengiuosi padėti kitiems žmonėms susiorientuoti, nes kino pasaulis kaip vandenynas.
- Ar jūsų niekas nekaltina, kad būdamas dujų inžinieriumi norite atimti duoną iš kino kritikų?
- Yra daug tokių mėgėjų, kuriems kinas yra kaip tikrasis gyvenimas. Aš nesu diplomuotas kino kritikas, bet man padeda intuicija ir žinios. Man padeda taip pat patirtis, nereikia sureikšminti studijų.
- Kada jaučiate didžiausią jaudulį? Ar kai užgesta salėje šviesa? Ar kai ekrane pasirodo filmo titrai?
- Mane traukia atmosfera, kino paslaptingumas.
- Ar nėra didžiausio džiaugsmo rinktis filmą „aklai“ - be jokio išankstinio nusiteikimo?
- Dabar tai neįmanoma, nes filmų labai daug.
- Ar pritaria jūsų pomėgiui žmona Rita?
- O ką ji gali padaryti? Ji yra medikė, ji žino, kad manęs nepakeis, todėl dvi savaites suteikia man laisvę, nes manęs nebūna namie ne tik dienomis, bet ir vakarais. Ji nepyksta, kad tada daugiau dėmesio skiriu filmams, o ne jai.
Padarau, ką reikia buityje, bet iš šalies gali kam nors pasirodyti, kad mano domėjimasis kinu tomis dienomis būna maniakiškas.
- Kiek per metus pasižiūrite filmų?
- Beveik visus geriausius, kurie rodomi kino repertuare. Jaučiu malonumą, jei galiu su kuo nors diskutuoti apie filmą. Mano pomėgis – vertinti filmus. Man tai kaip gaivaus oro gurkšnis.
Komentaras
Pomėgiai neleidžia pasiduoti rutinai
Olegas Lapinas, psichologas psichoterapeutas:
„Aistringi pomėgiai puošia žmones. Yra dalis žmonių, kurių nuotaika priklauso nuo gyvenimo užimtumo, nuo įvykių gausos. Jei ilgai nebūna įvykių, jie tiesiog pradeda liūdėti, jų charakteriui būtini neeiliniai įvykiai, kurie pasitaiko tik kartą per metus ar kartą per kelerius metus.
Įvykiai suteikia daug emocijų, todėl žmonės jaučiasi gyvi, o jeigu jų nebūna, jie gyvena laukimu ir jaučiasi prastai. Ištisus metus žmonės gali laukti ne tik kino, teatro ar muzikos festivalio. Žmonės neretai kenčia dėl įspūdžių alkio, jiems būtini pokyčiai, nauji įvykiai. Tai tampa gyvybiniu poreikiu. Jeigu to nebūna, žmonės gali pasiligoti.
Yra taip pat žmonių, kurie vengia monotoniškų situacijų, todėl nuolat ieško naujų įdomių pažinčių, naujų idėjų. Dažniausiai tai būna emocingi žmonės, ekstravertai.
Toks poreikis būdingas ne tik žmonėms, taip pat ir gyvūnas – jeigu jie negauna sensorinės stimuliacijos, pasidaro neramūs. Tai vadinama emocinė deprivacija.
Festivaliai reikalingi kaip saliutai, kaip baldų ar tapetų keitimas, kaip drabužių atnaujinimas“.
