vaizduotę ir jos ypatumus;
kognityvinę raidą;
realybės suvokimą;
kūrybingumo raidą;
socialinį vystymąsi;
pastangas įveikti sunkumus;
kalbos raidą;
ypač gabių vaikų ypatybes ir kt.
Įsivaizduojami draugai suteikia savitos informacijos apie vaiko raidos dėsningumus kiekvienoje iš šių sričių. Kai kurių autorių teigimu, įsivaizduojamų draugų reiškinys yra būdingesnis vakariečių kultūrai ir pirmiausia yra aprašytas stebint būtent vakariečių vaikus, nes šioje kultūroje istoriškai greičiau prasidėjo pokyčiai, kai vaikystė buvo pripažinta kaip pasaulio tyrinėjimui ir brendimui svarbus laikas. Vakaruose anksčiau nei Rytų šalyse vaikai pirmą sykį pasaulio istorijoje buvo atleisti nuo bendro darbo kartu su suaugusiaisiais ir įgijo laiko žaidimams, ėmė daug laiko praleisti vieni arba su kitais vaikais. O Indijoje, 2003 metais atlikto tyrimo duomenimis, įsivaizduojami vaikų draugai yra nepaprastai retas, beveik neegzistuojantis reiškinys. Įsivaizduojami draugai ir vaikų mąstymo dėsningumai Kartais tėtis ar mama, išgirdę vaiko pasakojimus apie įsivaizduojamus draugus, sunerimsta ir specialistų teiraujasi: ar tai – sveikatos ir intelekto, ar vaiko išgyvenamų sunkumų požymis. Šiuo klausimu tėvus gerokai nuramino raidos psichologo Žano Pjažė (Jean Piaget, 1896–1980) moksliniai vaikų mąstymo tyrinėjimai. Remdamasis savo surinktais duomenimis, šis psichologas padarė išvadą, kad įsivaizduojami vaikų draugai daugeliu atveju atspindi normalią ikimokyklinukų mąstymo ypatybę, simbolinio žaidimo formą, ir neturėtų būti laikomi vaiko melu ar psichikos sveikatos sutrikimu. Pasitaiko, kad apie tokius draugus pasakojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį. Tėvams susirūpinti verta tada, kai jie pastebi, kad, dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas. Kitaip tariant, kai vaikas turi ne įsivaizduojamų draugų, bet įsivaizduojamų priešų. Įsivaizduojami draugai, vaiko sunkumai ir pagalba dėl jų Psichologijos ir psichoterapijos istorijoje yra buvę ir tebėra nemažai bandymų sieti įsivaizduojamus draugus su vaiko sunkumais, kai kurie specialistai laikosi tokios nuomonės iki šiol. Šių tyrėjų manymu, įsivaizduojami draugai suteikia galimybę geriau suprasti vaiko problemas, palyginti vaiko bendravimo su realiais žmonėmis ir įsivaizduojamais draugais ypatumus. Keliamas klausimas, kokią funkciją įsivaizduojami draugai gali atlikti vaiko gyvenime, kokią naudą iš tokio fantazavimo vaikas gauna? Kartais įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, kai vaikui yra per sunku, nepavyksta susitvarkyti su suaugusiųjų keliamais reikalavimais ar pasipriešinti tėvų draudimams. Tokiam draugui galima suversti kaltę už nesutvarkytą, sujauktą kambarį, kitas neatliktas pareigas ir išdaigas, sudaužytus daiktus. Šitaip vaikas stengiasi išlaikyti pozityvų savęs vaizdą, personifikuoja negatyvius jausmus, su kuriais jam per sunku susitvarkyti. Kitų įsivaizduojamų draugų „pasirodymas“ gali sutapti su vaikui sunkiais įvykiais ir laikotarpiais ir atspindi adaptacinę vaizduotės funkciją. Galimi tokių įvykių pavyzdžiai: naujo vaiko gimimas šeimoje, artimųjų mirtis, bendraamžių atstūmimas ar patyčios, įvairios traumos, kai vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas, išgyvena netektį, išsiskyrimą. Įsivaizduojami draugai paprastai pranyksta, kai vaikas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, tarp vaikų vėl susiranda draugų. Taip pat gali atsitikti, kad, situacijai pasikeitus, senasis įsivaizduojamas draugas dingsta, tačiau vaikas įgyja naują – su jau kitokiais bruožais ir savybėmis, galbūt mažiau reikšmingą ir pasirodantį tik kartais – kai vaikas vėl pasijunta vienišas ir neturi su kuo bendrauti ar žaisti. Dar kitu atveju vaikas gali globoti nepaprastai silpną įsivaizduojamą būtybę, kuri kenčia ir yra reikalinga didelio rūpesčio ir paguodos. Toks įsivaizduojamas draugas gali atspindėti paties vaiko išgyvenamą meilės, dėmesio alkį. Taip pat yra pastebėta atvejų, kai vienas vaikas tarsi „perduoda“ (perleidžia) savo įsivaizduojamą draugą kitam panašaus amžiaus ar jaunesniam vaikui. Vaiko gebėjimu „perimti“ įsivaizduojamus draugus, tęsti ir plėtoti su jais susijusias fantazijas kartais remiasi vaikų psichoterapeutai stengdamiesi padėti vaikui. Pavyzdžiui, psichoterapeutas gali paskolinti vaikui nedidelę žaislinę figūrėlę ar lėlę iš savo kabineto, kuri „padeda“ vaikui susitvarkyti su situacijomis, keliančiomis jam ypatingą nerimą. Ar vaikai pajėgūs suvokti, kad įsivaizduojamas draugas yra tik įsivaizduojamas? Klausimas, kiek gerai vaikai geba atskirti realų dalyką nuo „pramanyto“, yra aktualus daugeliui tėvų, nepaisant to, ar jų vaikas turi, ar neturi įsivaizduojamų draugų. Fantazijos pasaulis vaikų gyvenime atsiranda labai anksti: nuo mažumės mes sekame jiems pasakas ir istorijas, kuriose veikia protingi gyvūnai ir kalbantys medžiai, vaikai žiūri filmus ir spektaklius, jie laukia Kalėdų Senio, Velykų bobutės ar Dantukų fėjos. Nuo pat gyvenimo pradžios mes tiesiog paskandiname vaikus fantazijoje, tad ar jie yra pajėgūs susigaudyti, kas pasaulyje tikra? Tyrimų duomenys rodo, kad net labai maži vaikai, esant tam tikroms sąlygoms, stebėtinai gerai atskiria įsivaizduojamus, išgalvotus dalykus nuo tikrų. Šio pobūdžio tyrimuose vaikams gali būti duodamos kortelės su realių ir fantastinių objektų paveikslėliais, ir mažieji prašomi juos išrūšiuoti, sudėlioti į dėžutes: „tikra“ ar „išgalvota“. Jau 3–4 metų vaikai mikliai meta katinus, meškas, šunis, namus ir dviračius į vieną pusę, o fėjas, nykštukus, kipšiukus, vaiduoklius, raganas ir kitokias „baidykles“ – į kitą. Tačiau šių duomenų negalima suabsoliutinti: suvaidinkite vaikui monstrą pernelyg tikroviškai – ir jis pratrūks verkti apimtas išgąsčio. Tas pats gali nutikti spektaklyje, žiūrint filmą ar klausantis istorijos. Garsios vaikų įsivaizduojamų draugų tyrinėtojos, profesorės Mardžori Teilor (Marjorie Taylor) (Oregono universitetas, JAV) manymu, labiausiai tikėtina, kad vaikas sutriks ir supainios fantaziją su tikrove tuo atveju, kai išgalvotus dalykus jam pasakoja kiti žmonės arba jis juos stebi kultūros produktuose: profesionalų sukurtuose filmuose, spektakliuose, knygose ir kt. Tačiau įsivaizduojamų draugų „autoriai“ ir „kūrėjai“ yra patys vaikai, jie patys inicijuoja ir kontroliuoja šį fantazijos aktą, mėgaujasi jo teikiamu malonumu ir yra pajėgūs patys susivokti, kas gi iš tikrųjų tokioje situacijoje vyksta. Tyrimų duomenys rodo, kad net ir tais atvejais, kai vaikas labai brangina savo įsivaizduojamą draugą ir daug apie šią būtybę pasakoja, iš tiesų jis dažniausiai nelaiko savo įsivaizduojamo draugo tikrai gyvu. Kvietimas straipsnio pabaigai Pasitaiko, kad straipsnius, skirtus tėvams arba mokytojams, perskaito jaunoji ir solidžioji akademinė bendruomenė, todėl šį tekstą ryžtuosi baigti neįprastai: kviesdamas psichologiją studijuojančius ir ją praktikuojančius žmones atlikti daugiau lietuvių vaikų įsivaizduojamų draugų tyrimų, lyginti lietuvių ir kitų šalių įsivaizduojamų draugų savybes, analizuoti, kokiais būdais įsivaizduojami draugai gerina arba sunkina vaikų tvarkymąsi su įvairiais sunkumais ir traumomis. Pasikvieskite vaikus, skirkite jiems dėmesio, tegul jie „atsiveda“ savo įsivaizduojamus draugus į jaukią psichologinių tyrimų „laboratoriją“. Tegul vaikai juos piešia ir apie juos pasakoja, o tyrėjai – domisi, klausia ir klausosi. Tobulėjant vaikų vaizduotės tyrimų metodologijai – tai dar viena nuostabi galimybė papasakoti Lietuvos tėvams ir pedagogams įkvepiančių, įdomių ir, svarbiausia, gyvenime pritaikomų istorijų apie Lietuvos vaikus ir vaikystę. Tikiu – sužinotume įdomių dalykų.
***
Vytis Valantinas yra Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabineto klinikinis psichologas, portalo ikimokyklinis.lt bendradarbis.
