Christophe‘as André, dirbantis Paryžiuje, Šv. Onos ligoninėje, pats linkęs į vidines keliones ir laimės paieškas. Jo, kaip psichoterapeuto, specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, atkryčių prevencija. Garsus specialistas ir rašytojas teigia išmokęs išklausyti ir priimti neteisdamas, nevertindamas dvasios būklių, supratęs, kaip svarbu su pacientais ir skaitytojais apie jas kalbėti paprastai ir nuoširdžiai.
Tikriausiai todėl jo knygų populiarumas Prancūzijoje ir užsienyje didžiulis, kiekviena knyga, o jų beveik 30, tampa bestseleriu. Pirma jo knyga lietuviškai išleista šiemet – „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“.
Šio autoriaus tekstai anaiptol nešvelnina padėties, jie – tiesūs, pragmatiški, įkvėpti kasdienių emocijų bei situacijų. Autorius geranoriškai ir švelniai nagrinėja mūsų trūkumus, abejones ir kančias. Jo tikslas – ne visa tai užmaskuoti, o skatinti prisijaukinti.
Ch.André kukliai atskleidžia savo paties dvasinį kelią, aprašo neišvengiamus jo etapus, moko, kaip tapti laimingiems ir ramiems. Autoriaus nuolankumas ir romumas leidžia mums su džiaugsmu priimti ištiestą raktą. Lrytas.lt pateikia lepoint.fr svetainės žurnalisto pokalbį su Ch.André.
- Iki šiol savo knygose daugiausia rašėte apie laimę. Ši knygą – apie ramybę. Tai naujas etapas?
– Laimė, ramybė, džiaugsmas... Visi šie jausmai priklauso didelei pozityvių jausmų šeimai. Sąlygiškai artimi, jie vis dėlto skiriasi tam tikrais niuansais. Praėjus kuriam laikui po didžiulio liūdesio, dvasinės ar fizinės kančios, pastebimas grįžimas į tam tikrą geros jausenos būklę. Tai natūralus reiškinys.
Šis palengvėjimas skiriasi nuo kito, intensyvesnio, jausmo, kylančio iš džiaugsmo ir laimės. Džiaugsmas – labiau punktyrinis, stipresnis ir trumpesnis nei laimė. Laimė – taikesnė būklė, stabilesnė, bet mums visą laiką atrodanti per trumpa. Kalbant apie dvasios ramybę – ji siejasi su tomis neapsakomomis akimirkomis, kai jaučiame dvasinę giedrą ir ramų santykį su savo aplinka.
Šios akimirkos dažnai būna labai paprastos, tada mes jaučiame taikų bendrumą su vidiniu ir išoriniu pasauliais. Tarp jų esama tam tikro harmoningo rezonanso. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, pavakaryje stebint saulės laidą kalnuose arba prie jūros, miške klausant paukščių, vėjo... Knygoje „Ramybė“ norėjau atkreipti skaitytojų dėmesį į tokias akimirkas, norėjau, kad jie jomis mėgautųsi, jų nepraleistų, iš visų jėgų sugertų...
– Siekti vidinės ramybės ir pilnatvės, apie kurią kalbate, reiškia liautis „vartojus“ laimę bet kokia kaina?
– Tam tikra prasme taip. Tik būkite atidūs – nepulkite į kraštutinumus. Nusipirkti naują megztinį, batus, knygų – tai gali jūs padaryti laimingą. Tačiau puikiai žinome, o ir moksliniai tyrimai įrodo, kad atsigręžę į savo praeitį mes neprisimename vadinamųjų vartotojiškų laimių. Tai, kas mumyse įsispaudžia giliai ir ilgam, daugiausia siejasi su nuskaidrėjimo, romumo būklėmis.
Jos atspindi mūsų vidinį vientisumą, mūsų ramią jungtį su fundamentaliomis reikmėmis, liudija mūsų ramų santykį su savimi, su kitais, su gamta. Šios akimirkos stiprina mūsų sveikatą, vidinę pusiausvyrą, vientisumą ir žmogiškąjį orumą, todėl mūsų gyvenimui jos nepaprastai svarbios.
– Kokie, Jūsų manymu, pagrindiniai dalykai, siekiant tobulėjimo, savirealizacijos?
– Svarbiausia nuolatos dirbti su savimi. Mūsų pozicija – būti žmogiškiems, vadinasi, suvokti, kad niekas nesisprendžia savaime kalbant apie gerą savijautą ir giedrą ramybę. Būtina tai suprasti intelektualiai ir nuolankiai, kad galėtume pereiti prie kito etapo – išmokti emociškai priimti visa tai, ką teikia gyvenimas.
Suprasti, kad mūsų pastangos efemeriškos ir jas reikia be paliovos, nuolat kartoti, kiekvieną dieną iš naujo kurti savo ramybę. Kai mes tai suvoksime protu ir jausmais, visiškai, būsime išgyvenę sudėtingą etapą. Kai kurie dalykai mums gali pagelbėti: rašyti dienoraštį, tausoti save – nekankinti, neprievartauti.
– Vadinasi, priimti savo trapumą ir pažeidžiamumą...
– Iš tikrųjų mes neturime kitos išeities, nei atsikratyti iliuzijos, kad vieną dieną nebekentėsime, liausimės būti pažeidžiami, kad mūsų netykos išorinės aplinkybės. Tai suvokti, priimti intelekto ir emocijų lygmeniu – ryžtingas žingsnis ramybės link.
Per psichoterapijos seansus kai kurie pacientai sunkiai susitaiko su mintimi, kad mes negalime jų padaryti sveikų, galime tik palydėti jų gyvenimo keliu, prisidėti prie to, kad liga neužgožtų visos jų egzistencijos. Iš tikrųjų problema nėra jų jautrumas kančiai.
Svarbiausia išmokyti klausti savęs, kaip gyventi toliau kuo įmanoma geriau, ramiau, giedriau su savo kančia, kai ji pasireiškia. Kai pacientams pavyksta su ja sutarti, gydymo rezultatai tampa daug veiksmingesni.
– Galima teigti, kad mūsų dvasinės būklės – tai durys į pabudimą ir ramybę?
– Taip, nes sugebėjimas suvokti, ką iš tiesų jaučiame, net ir tada, kai tai labai sunku, byloja apie sveiką santykį su savimi, su kitais, o gal net atskleidžia tikrąją mūsų kelio šiame pasaulyje prigimtį. Jausti, suvokti savo vidines būkles – labai įdomu. Ne tam, kad jos imtų mums vadovauti, bet tam, kad suprastume, ką jos byloja apie mus pačius.
Įsiklausimas į savo vidų – turininga pamoka. Todėl mano knyga „Ramybė“ – tam tikra prasme yra manifestas vidiniam gyvenimui, jo gynyba.
– Po tiek metų darbo su savimi kaip apibūdintumėte tą žmogų, kuriuo tapote?
– Mano bičiulis filosofas Alexandre‘as Jollienas vartoja lotynišką žodį, kuris apibendrina tai, ką jaučiu, – progredientes. Tai reiškia aktyviai tobulėjantį, žengiantį į priekį.
Man apskritai labai patinka jausti, kad bėgant metams darau vis didesnę vidinę pažangą. Mėgstu šį jausmą, nes turėjau labai pasistengti, kad ramiai priimčiau savo emocinį chaosą ir savo trapumą.
Savo pastangomis, gyvenimo, susitikimų, pacientų, skaitytojų dėka žvelgdamas atgal suvokiu, kad aš patobulėjau ir kad man viskas klostosi lengviau nei prieš kelerius metus. Ir esu tikras, kad, nepaisant darbo, kurio dar reikės įdėti, man pavyks ir toliau tobulėti. Tai pakylėja dvasią, tai įdomu ir man labai patinka.
Kaip siekti laimės pagal Christophe‘ą André:
1. Išmokti stebėti ir ramiai priimti savo dvasios būkles – pozityvias ir negatyvias.
2. Įsiklausyti į žinutes, kurias siunčia mūsų vidinės emocijos, į tai, ką jos byloja apie mus, apie santykius su kitais ir su savo gyvenimu.
3. Stengtis suvokti žinią, perduodamą džiaugsmo, liūdesio, širdgėlos, dvasios pakilimo. Šios emocijos byloja apie mūsų pamatinius poreikius, nurodo teisingą kryptį ir moko nemesti kelio dėl takelio.
4. Priimti savo trapumą ir pažeidžiamumą, nes tai – mūsų vidinė stiprybė.
5. Išmokti mylėti, nepraleisti ir džiaugtis paprastomis akimirkomis: jos kupinos ramių emocijų.
6. Tiesiog sutikti, kad gyvenimas – tai laimių ir nelaimių kaita.
7. Per atstumą pažvelgti į tai, ką patiriame.
8. Sąmoningai išgyventi dabarties akimirką.
9. Suprasti, kad ramybė ir laimė nėra gaunamos kartą visiems laikams, bet yra be paliovos atkuriamos.
10. Išmokti pažvelgus atgal įvertinti savo vidinę evoliuciją bei transformacijas ir pasveikinti save.
Parengė Lolija Spurgienė
