Lietuvė L.Blekaitytė turi teisininko išsilavinimą, tačiau pagal specialybę niekada nedirbo. Šešerius metus vadovavo savo įkurtai šokėjų agentūrai „Be You“, kuri veikė Lietuvoje ir užsienyje.
Kurį laiką Leonora gyveno Niujorke. Tačiau grįžusi iš JAV atostogų ji negavo vizos vykti atgal, todėl prarado Amerikoje paliktus daiktus – drabužius, baldus. Tuo pat metu jos verslas žlugo, tuometis mylimasis išdavė.
„Ko tik mano gyvenime nebuvo. Turėjau įvairių verslų, problemų dėl vyrų, sudėtinga buvo vaikystė, paauglystė. Ačiū Dievui, viskas pasikeitė“, – neslėpė L.Blekaitytė.
– Kokie žmonės dažniausiai ieško dvasinės ramybės, sielos ir kūno harmonijos?
– Galima turėti pinigų, pripažinimą, bet viduje jaustis sugniuždytam. Tokia būsena atsiranda arba dėl menkos savivertės, arba dėl nemeilės sau.
Kitaip sakant, žmogus gyvena visavertį materialų, fiziškai aktyvų gyvenimą, bet realiai yra tarsi benamis, nes niekada nesikreipia į savo vidų – jo vengia, nekenčia, bijo. O juk tikrieji namai – ne rūmai, tviskantys marmuru ir auksu, bet vidinis pasaulis su visa sukaupta patirtimi.
Žmones pas mane atveja du kraštutinumai. Vienas jaučiasi emociškai visai palūžęs, skęsta liūdesyje ir eina iš paskutiniųjų tikėdamasis, kad kas nors išties pagalbos ranką.
Kitas, kuriam gyvenimas išoriškai kunkuliuoja šampano purslais, žėri tarsi konfeti, tačiau laimės jam tai neteikia, nes viduje tuščia ir tamsu lyg gūdžią naktį.
Vidinės laisvės norisi kiekvienam. Kad pasiektum harmoniją, turi būti fizinio ir dvasinio pasaulių pusiausvyra. Harmonijos nerasime vien tik pasinėrę į materialinių malonumų siautulį arba atsisakę visų žemiškų rūpesčių ir patraukę į kalnus medituoti.
Žmonės rūpesčių neatsikratys bėgdami iš vienos šalies į kitą, keisdami partnerius ar darbus. Keisdami išorę viduje tvarkos nepadarysime.
– Jei nutinka kas nors negero, žmogus linkęs kaltę suversti blogai karmai, Juodajam Mėnuliui, astrologijai, nužiūrėjimams, sunkiai vaikystei.
– Išsisukinėjimai, kad kalta aplinka arba kad ne viskas nuo manęs priklauso, prilygsta dvasinei savižudybei.
– Kaip išmokti valdyti savo gyvenimą, prisiimti atsakomybę už įvykius, kurie nutinka?
– Yra praktikos, kurios keičia mąstymą, o kartu ir gyvenimą. Daugelis žmonių gyvena vakarykšte diena arba menama ateitimi. Nebuvimą čia ir dabar vadinu nebuvimu namuose.
Yra toks būdas, kurį vadinu filmo kūrimu. Man tai padėjo, jo nauda jau įsitikino nemažai žmonių.
Pirmiausia iš ryto pramerkus akis reikia įsijungti vaizduotėje filmavimo kamerą. Turite įsivaizduoti, kad nematoma kamera jus filmuoja kiekviename žingsnyje. Reikia stengtis kuo dažniau į savo veiksmus sutelkti dėmesį.
Turite jausti, kaip geriate kavą, prisiminti, apie ką ir su kokia nuotaika kalbate su draugais, bendradarbiais, fiksuoti vaizdus pro langą ar gatvėje. Šitoks filmavimasis moko koncentruoti dėmesį.
Vakare grįžtate į namus – pavargę arba žvalūs, nusimetate viršutinius drabužius, panyrate į asmeninę erdvę – tvarkotės, valgote, bendraujate su artimaisiais.
Prieš miegą turite bent valandą pasilikti sau. Per tą laiką teks atsukti dienos filmą. Atsisėskite, užsimerkite ir paleiskite filmuotą medžiagą. Jūsų užduotis – atsukti filmą nuo pabaigos iki pradžios.
Į fiksuotus vaizdinius turite žvelgti tarsi režisierius, kurio dėka žmogus jūsų pavidalu vienaip ar kitaip praleido dieną. Nėra taip paprasta.
Filmuotoje medžiagoje bus duobių, ne viską pavyks prisiminti. Tačiau nenuleiskite rankų ir toliau kasdien filmuokite save iš šalies, o vakarais atsukite vaizdą.
Stenkitės stebėti, kaip atrodo menamo aktoriaus, tai yra jūsų, drabužiai, kokia jo nuotaika, kokie rūpesčiai jį slegia, ar išmintingai pasielgė tam tikrose situacijoje. Tai nėra sunku, juk žiūrėdami realius filmus gebame įsijausti į aktoriaus vaidybą, matome ašaras, suprantame išgyvenimus.
Kaip režisierius stebėdamas aktoriaus (savo) vaidybą, matote, ar jam gėda, nesmagu, šilta, gera, ar jis pavargęs, o gal pasitempęs.
Šitaip mokomės tapti savo gyvenimo režisieriais. Po savaitės ar dviejų tokio filmavimo pradedame pastebėti štai ką: kažkodėl filmuojamasis žmogus patenka į tokias aplinkybes, kurios jį vargina, kažkodėl jis bendrauja su žmonėmis, kurie jį daro sudirgusį.
Matome to aktoriaus negatyvias emocijas, slogias mintis, skausmingą jauseną. Juk kamera filmuoja netgi tada, kai vyras ant jūsų rėkia ir vadina šiukšle, kai viršininkas manipuliuoja, kai valandą pabendravę su drauge jaučiatės lyg išsunkta citrina.
Nejučia imate suvokti, kad šitokio niūraus filmo daugiau nenorite žiūrėti. Tada kaip režisierius imate keisti nelaimingo aktoriaus aprangą, savimonę, netgi elgesį.
Filmo sukimas ir jo peržiūra padeda išvysti realią situaciją, o ne įsivaizduojamą. Juk atsidūręs aukos pozicijoje žmogus neretai vengia tiesos, todėl prisigalvoja, kad dėl susiklosčiusių įvykių kalta sunki vaikystė, religija, astrologija, artimieji ar kaimynai.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie moterį, kurios vyras smurtauja, bet kartu tikina, kad myli. Nieko nedarant ją kankina dviprasmiška būsena, ji jaučiasi nelaiminga, tačiau vis tiek prisirišusi prie manipuliuojančio smurtautojo. Įsijungusi filmavimo kamerą ir iš šalies pažvelgusi į savo gyvenimą moteris suvokia, kad vyrui yra lyg durų kilimėlis ir kad meilės nebūna ten, kur yra smurtas.
Taigi koks turi būti logiškas žingsnis, kai realybė netenkina? Pakeisti scenarijų.
– Bet dažnai baisu imtis pokyčių. Žmogus geriau rinksis valgyti atsibodusį neskanų maistą, nes bijos likti su tuščia lėkšte.
– Neretai moterys dešimtmečius gyvena nepakenčiamą gyvenimą, kol išsenka, suserga depresija.
Žmogus, kuris bijo prarasti lėkštę su įgrisusiu maistu, anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, kuri reiškia – arba mirti, arba ką nors keisti.
Minėta filmo kūrimo praktika rodo pokyčių kelius. Kol to nepraktikuojame, sunku patikėti. Žmogus pats turi sugalvoti, koks bus kitas jo žingsnis.
Jei moteris neturi jėgų dėl savęs nutraukti žalingų santykių su vyru, gal padės apsispręsti vaikai, kurie yra išgąsdinti, kenčiantys.
Neseniai mano draugei taip ir nutiko. Daugiau kaip dešimt metų ji gyveno nedarnioje šeimoje. Matydama, kaip jai sunku pasiryžti perrašyti scenarijų, pasakiau: „Ar nori matyti kenčiančius, nelaimingus vaikus, ar nori, kad tavo dukterys užaugusios išsirinktų tokį vyrą kaip jų tėvas?“
„Ką man daryti?“ – tada paklausė draugė.
Pirmiausia patariau pakeisti aplinką. Labai sunkus žingsnis. Bet jis logiškas ir teisingas – būtina atsiriboti nuo to, kas žmogų žeidžia, gramzdina.
Prieš kelias dienas paskambino draugė ir pasakė: „Leonora, aš vis dar esu sutrikusi nuo to, ką padariau. Penkiolika metų išgyvenau su vyru, maudžiausi turtuose, mano vaikai maži, dabar sėdžiu pas savo mamą ant kuklios sofos. Ir man taip gera.“
– Ar kalbėdama apie vidinį išsilaisvinimą remiatės ir savo pačios gyvenimu?
– Esu patyrusi daug skausmo. Dabar žmonės, žiūrėdami į mane, negalėtų tuo patikėti. Jiems esu laimės kūdikis, gyvenu saulėtoje Ibisoje, turiu mylimą žmogų, gražius namus, prasmingą veiklą.
Tačiau perėjau pragarą ir galėjau visiškai sugniužti. Kažkada jaučiausi auka, kaltinau aplinkybes, likimą.
Į voratinklį patenkame tuomet, kai kokią nors savo problemą pradedame branginti, su ja susitapatiname.
Dabar, kai sutinku žmones, gyvenančius su savo problemomis lyg vertingiausiais prizais, pasakau: arba pabundi, arba toliau brangini savo problemos. Aš tuos spąstus žinau.
– Vadinasi, pakeitus gyvenimo scenarijų problema dingsta?
– Iškart. Įsivaizduokite, pabundate kažkur kitur, kur niekas nesmurtauja, neužgaulioja.
– Įpročius ir nepalankią aplinką sunku pakeisti. Juk žinoma atvejų, kai smurto aukos grįžta pas smurtautojus.
– Inercija egzistuoja. Pabandykite sustabdyti traukinį vienu stabdžio paspaudimu arba jį išjudinti vienu greičio pedalo paspaudimu. Nepavyks. Net paspaudus stabdžio pedalą traukinys dar važiuos tam tikrą atstumą. Tas pat yra ir dėl širdgėlos, meilės, neapykantos, skausmo, sumišusių jausmų, prisiminimų, baimės dėl ateities, priklausomybės.
Reikia suprasti, kad savo gyvenimo traukinio lengvai nesustabdysite. Guoskitės tuo, kad jis stoja, nes stabdys jau įjungtas.
Dažnai inercijos laikotarpis būna sunkus, tenka įveikti daug kliūčių. Padėjus lėkštę daug metų valgytų tų pačių neskanių makaronų, tenka mokytis ieškoti kitokio gyvenimo skonio.
Sėdžiu su jumis ir kalbuosi tokiomis temomis, nes kai gyvenau nelaimingą gyvenimą, giliai širdyje svajojau, kad noriu meilės, šviesos.
– Kaip save iš naujo atrasti, pamilti?
– Reikia ieškoti sau priimtinų kelių. Jei viena meditacija nepadeda, reikia ieškoti kitos. Kai kyla vidinis klausimas, ateina atsakymas.
– Sakykime, kad susitaikėme su realybe, pakeitėme scenarijų, tapome sąmoningesni, išmokome medituoti. Kas toliau?
– Tada atsiras poreikis atsikratyti neigiamų prisiminimų. Visiems, kurie mus įskaudino, turime atleisti. Neatleisdami kenkiame sau.
– Kaip ateityje nekartoti praeities klaidų?
– Egzamino negalima išlaikyti jam nesiruošiant. Ibisoje atsidūriau su grikių maišeliu. Seserys padėjo išsinuomoti nedidelį butą. Devynis mėnesius buvau viena, užsiėmiau savianalize.
Kai tapau patenkinta gyvenimu, laisva, rami, galėjau tikėtis sutikti savęs vertą žmogų. Dažniausiai mes svajojame apie princą ant balto žirgo, kuris ištrauks mus iš gyvenimo sopulių, tačiau pamirštame, kad realybė yra mūsų pačių veidrodis.
Jeigu esate pikta, jeigu nieko neturite ir norite tik meilės, ateis žmogus, apsiginklavęs tokiu pat pykčiu. Jūs vienas kitą įsimylėsite ir kentėsite vienas nuo kito, nes būsite tokie patys.
Kai susipažinau su dabartiniu draugu, jis pasakė, kad į jo gyvenimą atėjau tarsi iš svajonių. Jis norėjo sutikti gražią, nepriklausomą, laisvą moterį, kuri turi prasmingos veiklos, medituoja, sportuoja. Toks ir yra mano mylimojo dvasinis pasaulis.
