Portalas ikimokyklinis.lt dažnai gauna tėvų laiškų, kuriuose rašoma, kad šeima laukia gimstant antrojo, trečiojo ar ketvirtojo vaiko, todėl nerimauja, kaip į tai reaguos vyresni broliai ir seserys.
Šiuos laiškus jungianti gija – pasakojimai apie ikimokyklinio amžiaus sūnų ar dukrą, kurių elgesys keičiasi, darosi vis sunkiau valdomas, atsiradus šeimoje dar vienam vaikui.
Ikimokyklinukas ir kūdikio besilaukianti mama
Netekti mamos ir tėčio dėmesio - viena didžiausių baimių, kurią turi ikimokyklinio amžiaus vaikai.
Todėl tėvai turi pasirūpinti vyresniojo vaiko savijauta, dar prieš gimstant kūdikiui. Žinia apie tai, kad mama turės dar vieną naujagimį, vaiko vaizduotėje gali reikšti mamos išdavystę ar patvirtinimą, kad jis (ji) nebuvo mamai pakankamai geras(-a) ir todėl tėvai nusprendė turėti kitą vaiką. Tai iliustruoja vaikų literatūra, siūlau prisiminti Astridos Lindgren Karlsoną, kuris puikiai atspindi šiuos vaikiško mąstymo dėsningumus, pavyzdžiui, su nuoskauda balse Karlsonas teiraujasi, kam Mažyliui reikalingas šuniukas? Juk jis turi Karlsoną! Tėvai turėtų padėti suprasti ikimokyklinukui daugelį dalykų, susijusių su naujo vaiko gimimu. Vyresnėlis turi žinoti, kad mama ir tėtis savo širdyse išsaugo vyresnėliui skirtą meilę, kuri ne tik išlieka, bet tęsiasi ir stiprėja. Jūs ir toliau mylėsite savo vyresnįjį vaiką. Kaip jis tai supras? Jei pirmąjį dalyką (žinias apie naujo vaiko gimimą) ikimokyklinukas įgyja kalbėdamasis su tėvais ir jų klausydamasis, tai antrąjį (patyrimą, kad tebėra mylimas) – jis įgyja ne iš to, kas jam sakoma, bet iš to, kaip su juo toliau elgiamasi.
Kai kurių autorių teigimu, galima išskirti penkis svarbiausius dalykus, iš kurių kiekvienas vaikas intuityviai nustato savo santykį su mama ar tėčiu. O paprasčiau tariant – tai penki dalykai, iš kurių kiekvienas vaikas numano apie savo tėvų jausmus jam.
Pirmasis dalykas – kaip su vaiku šnekamės: ar mūsų balso tonas dažniau yra švelnus, jautrus, draugiškas ar pakeltas, griežtas, piktas.
Ar artėjant naujo vaiko gimimui Jūsų kalbėjimo su sūnumi (dukra) būdas nepradeda ūmai keistis?
Taip pat svarbu, koks yra vaikui skiriamų pagyrimų ir kritikos santykis (kritika pasiekia tikslą dažnai tada, kai pagyrimų daugiau nei priekaištų, kai tėvai pastebi vaiko pasiekimus, o ne tai, ko trūksta iki „tobulybės“). Yra svarbu tai, apie ką kalbate su vaiku. Ar liečiamos buitinės temos, kurios apsiriboja vaikui skirtais nurodymais ir pamokymais? Ar kalbamės su vaiku apie gyvenimą ir pasaulį, ar atsakome į keisčiausius jo klausimus?
Vaikas ypač vertina tuos pokalbius, kurie padeda pasijusti reikšmingu.
Tik su reikšmingais asmenimis suaugusieji kalbasi apie savo pačių vaikystę ir apie tai, kaip jiems sekėsi, kai irgi buvo maži.
Antrasis dalykas – ką su vaiku veikiame: ar vaikas gauna dėmesio, kai reikia pasiekti kokį nors rezultatą (mokantis, atliekant įvairias namų ruošos užduotis: rengiantis, prausiantis, tvarkantis ir kt.).
Ar surandame laiko bendrai veiklai, kai visiems kartu smagu pabūti, pavyzdžiui, dūkti, piešti, žaisti, skaityti ir pasakoti istorijas, žiūrėti filmus, valgyti sumuštinius pievelėje (dažnai tokius užsiėmimus puikiai gali nurodyti ir pasirinkti pats vaikas, labai svarbu, kad suaugusieji įvertintų jų teikiamą džiaugsmą vaikui ir nelaikytų tokių veiklų menkavertėmis).
Trečiasis dalykas – kaip į savo vaiką žiūrime: ar vaikas ir toliau išlieka pamatytas (ar tėvai pastebi, kad šiandien jis susivėlęs, liūdnas, išsitepliojęs guašu ar moliu iš kiemo)?
Koks yra akių kontaktas (visada žiūrime iš viršaus ar pritūpiame iki vaiko akių lygio), ar žvilgsnis ir toliau lieka draugiškas, šiltas, rūpestingas, ar dažniau tampa griežtas, reiklus, nekantrus?
Ketvirtasis dalykas – ar vaikas sulaukia mamos ar tėčio prisilietimo, apkabinimo, kuris šildo, kai vaikas sušalęs; ramina, kai užsigavęs koją; apsaugo, kai yra įniršęs ir nori vartyti ir mėtyti daiktus arba kristi ant grindų ir voliotis.
Penktasis dalykas – ar vaikas ir toliau sulaukia iš tėvų nedidelių staigmenų ir mažmožių, pavyzdžiui, saldainio ant pagalvės, kuris laukia vaiko, grįžtančio iš darželio, ar naujos paveikslėlių knygos, kurią tėtis paskaitys prieš miegą. Tikėtina, kad nepaisant Jūsų pastangų vaiko elgesys ims keistis jau nėštumo metu. Daugelis ikimokyklinukų, jų mamoms ėmus lauktis naujo vaiko, pradeda elgtis taip tarsi būtų kiek jaunesni nei iš tiesų yra, siekia būti labiau globojami ir priklausomi nuo tėvų, nors pagal amžių gali būti kur kas savarankiškesni.
Šis reiškinys yra normalus, tai - vaiko regresija, taip jis reaguoja į esamus ar būsimus pokyčius. Grįžimas į infantilesnį elgesį nėra blogas, tai - adaptacinė funkcija.
Regresija tarsi suteikia vaikui laikiną prieglobstį ir palengvėjimą, leidžia išlieti susikaupusią įtampą, palaiko pusiausvyrą. Vaikas taip gali perduoti žinią tėvams: „Aš vis dar esu čia ir man Jūsų reikia!“
Pokalbiai su vaiku apie artėjantį gimimą
Vaikai užduoda savo mamai (ir tėčiui) daug klausimų apie artėjantį kūdikio gimimą. Šis vaiko klausinėjimas nėra vien tik žinių siekimas, o tėvų atsakymai nėra vien vaiko informavimas ir švietimas.
Vaiko klausinėjimą galima vertinti kaip nerimo įveikimo būdą. Šiuo metu lietuvių kalba yra daug literatūros, kuri padėtų tėvams tinkamai paaiškinti mažamečiams, iš kur atsiranda vaikai. Tokie pokalbiai su vaiku leis Jums ne tik patiems pasakoti, bet taip pat ir sužinoti, ką apie vaikų gimimą Jūsų ikimokyklinukas jau žino.
Šiomis žiniomis verta domėtis, kartais jos gali būti neįprastos. Pavyzdžiui, vaikui gali atrodyti, kad būsimas kūdikis Jūsų šeimoje gyvens ne ilgai, o bus tik laikinas svečias, o vėliau sugrįš atgal į ligoninę. Vaikas gali manyti, kad naujagimis bus pasirengęs žaisti iš karto, vos tik parvyks į namus su mama.
Kai kūdikis paauga: skirtingo amžiaus vaikų tarpusavio nesutarimai
Vaikai, augantys toje pačioje šeimoje, ilgainiui ima praleisti daugiau laiko bendraudami vienas su kitu, negu su savo tėvais ir yra vienas kitam labai svarbūs. Kam pasiguosti, jei nuskriaudė kiemo draugas?
Kas pasistengs pralinksminti, jei susipykai su mama ar tėčiu? Su kuo žaisti, kai už lango pliaupia lietus, todėl negali išeiti į kiemą? Kam patikėti didžiausią paslaptį? Žinoma – broliui arba seseriai. Brolių ir seserų emocinis ryšys, taip pat bendravimas yra daug intensyvesnis negu santykiai su kitais darželį ar mokyklą lankančiais vaikais. Kita vertus, yra stipresni brolių ir seserų konfliktai.
Vienoje šeimoje augantiems vaikams, kad ir koks būtų jų amžiaus skirtumas ir lytis, pasitaiko susipešti ir varžytis dėl visko, kas tik įmanoma: tėčio, mamos ar naminio gyvūno dėmesio, teisės į mėgstamą vietą prie stalo, malonios spalvos puodelio, trokštamo skonio sūrelio, žaislų, televizoriaus, kompiuterio, drabužių ar galimybės paspausti mygtuką prekybos centro lifte. Nepaisant konfliktų, kartais vaikai sutaria gražiai, o kartais pykstasi taip dažnai, kad žodis „pasitaiko“, kurį vartojome praeitame sakinyje, visiškai netinka, nes vaikai, regis, – nuolat nusiteikę karingai. Skirtingo amžiaus vaikų bendravimo sunkumus lemia skirtingų raidos etapų, kuriuos yra pasiekę vaikai, ypatumai. Nors keblu viename tekste paminėti visus galimus nesutarimus, paliesiu tik keleta dažnai pasitaikančių atvejų.
Neretai kyla ne tik vaikų tarpusavio, bet ir vaikų bei tėvų konfliktai
2–3 metų vaikai jau gina savo mėgstamus žaislus ar jų susidomėjimą keliančius daiktus. Tikėtina, kad vaikas gali pasielgti agresyviai, jei jaunesnis arba vyresnis brolis ar sesė šį žaislą netyčia paliečia ar sąmoningai pačiumpa.
Vyresnis vaikas (sakykim, keturmetis), atėmęs žaislą iš jaunėlio, dėl šio poelgio taip pat nėra „kaltas“, nes ir jo mąstymas taip pat „egocentriškas“, jis taip pat nesugeba atsižvelgti į mažesnio vaiko norus ir poreikius, todėl jo paties troškimai bei norai suvokiami kaip svarbiausi ir vieninteliai. Tėvams svarbu suprasti, kad skirtingo amžiaus ikimokyklinukų žaidimo poreikiai labai skiriasi. Jei keturmetis-penkiametis nori iš kaladėlių ar konstruktoriaus statyti aukštą bokštą ir apgyvendinti jame amžinai budrią kariuomenę, trejų metų vaikas didžiausią malonumą patirs šį bokštą sugriaudamas, bet ne dėl to, kad norėtų vyresnį brolį skriausti, o dėl jo amžiui būdingų žaidimo ypatumų.
Didelis iššūkis tėvams - kantriai abiem vaikams aiškinti, kad dalykai, kurie jiems patinka žaidžiant, skiriasi, ir nė vienas dėl to nėra „blogas“, taip pat kurti namuose erdvę, kur abiejų vaikų žaidimo poreikiai gali būti patenkinti, užuot nepelnytai vyresniam ar jaunesniam vaikui sukeliant frustraciją.
Galbūt vyresnis vaikas gali perkelti savo „statybas“ ant aukšto stalo (pilis „aukštai kalnuose“), kur jaunesnis vaikas nepasieks jos sugriauti.
Galbūt mažesniam vaikui derėtų parūpinti „statybų aikštelę“, kurioje jis galėtų griauti savo paties pastatytas konstrukcijas (pats jis to gali nepajėgti sugalvoti, ši idėja – griauti savo bokštą, o ne brolio – jam pačiam gali nekilti). Lygybė, taisyklės ir teisingumas yra vieni iš pačių svarbiausių dalykų pradinukui, kuris (nors ir yra mokomas apie kitokius jaunesnio šeimos nario poreikius) gali maištauti, pykti ar net skriausti mažesnį vaiką tada, kai iš jo paties reikalaujama brandesnio, sudėtingesnio elgesio nei iš jaunėlio, taip pat tada, kad su jaunėliu tėvai neišvengiamai elgiasi „palankiau“ nei su juo, kai mažesniu rūpinasi „labiau“ nei juo. Tokiose situacijose kartais labai praverčia tėvų supratingumas: vyresniam vaikui tikrai yra sunku visą laiką išbūti vyresniam savo poelgiais; šis vaikas, bendraudamas su jaunėliu, turi kur kas trapesnes kantrybės ribas nei mes, suaugusieji.
Jūsų vaikas bus Jums dėkingas, jei matys, kad suprantate esminį jo konfliktą: tarp siekio būti dideliam ir noro vėl būti mažam, nerūpestingam, globojamam. Jei suaugęs žmogus, trūkus kantrybei, gali kreiptis paramos į savo partnerį(-ę) ar sveikatos specialistą, tai Jūsų vaikas turi tik Jus ir į Jus tegali atsiremti.
Ko niršta ant jaunesnio brolio ar sesers paauglys?
Paaugliui, besistengiančiam įgyti individualumą ir bent šiokią tokią nepriklausomybę nuo tėvų ir namų, gali būti sunku sutarti su namuose augančiais mažais vaikais (jaunesniais broliais ar seserimis).
Paaugliai gali stipriai reaguoti, jei mažesnis vaikas nuolat pažeidžia jų privatumą, kiša nosį ne į savo kambarį ir „reikalus“, trukdo mokytis ar bendrauti su bendraamžiais.
Paaugliai taip pat neretai priešinasi tėvų prašymui prižiūrėti, „pasaugoti“ mažesnius vaikus, ypač jei tai riboja jų augimą, sukliudo įgyvendinti svarbias veiklas su kitais paaugliais.
Paauglys, kurio tėvų nesupranta, gali galvoti: „Jaunesnis brolis (sesė) yra pats nuostabiausias(-ia), visi myli ir kalba apie jį (ją), o aš – tik sukeliu rūpesčius, aš viską darau blogai, niekas manęs nepalaiko“.
Nėra universalių receptų, kaip sėkmingai sutaikyti skirtingo amžiaus vaikus.
Mano patarimas - siekti žinių apie vaikų raidą, ieškoti apie tai internete, knygose, diskutuoti su kitais tėvais, lankytis tėvystės įgūdžių stiprinimo seminaruose.
Vertingas šaltinis, stengiantis geriau suprasti brolių ir seserų santykius, gali būti individualiosios psichologijos krypties autorių straipsniai ir knygos. Šios psichologijos ir psichoterapijos šakos, kurią pradėjo Alfredas Adleris (1870–1937), atstovai pateikia vertingų įžvalgų apie vadinamąjį gimimo eiliškumą, bendravimo ir asmenybės dėsningumus.
Namuose vykstančios patyčios nėra „normalus“ reiškinys
Suaugusieji klysta galvodami, kad visose šeimose vaikai nuolat skriaudžia vienas kitą, ir šis reiškinys yra „normalus“, „sveikas“, su juo „nieko nepadarysi“. „Normalios vaikų peštynės“ šeimoje yra mitas.
Statistiniai duomenys rodo, kad vaikai Lietuvoje vis dar labai dažnai nukenčia ir patiria prievartą iš žmonių savo artimiausioje aplinkoje. Jei patyčios mokykloje yra stabdytinas, žalingas psichikos ir fizinei sveikatai reiškinys, lygiai taip pat gali būti vertinama situacija, kai vaikai netinkamai elgiasi vienas su kitu namuose: prasivardžiuoja, erzina, provokuoja, atstumia, ignoruoja, stumdo, muša, peša plaukus, sugadina daiktus.
Jei toje pačioje šeimoje augantys vaikai nuolat tarpusavyje smarkiai pešasi ir nesutaria, tėvai neturėtų numoti ranka, jie turi reaguoti, jei vienas vaikas užgauna ar sužeidžia kitą vaiką.
