Barzdotosios Conchitos sceninis įvaizdis atskleidė: šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau nyksta ribos tarp vyriškumo ir moteriškumo, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis Raulis veda iš proto naktinių klubų lankytojus vyrus.
Suknele vilkintis ir aukštakulniais avintis lieknas ilgaplaukis, veido bruožus paryškinęs makiažu, sulaukia daugybės susižavėjusių vyrų komplimentų, esą jie gražesnės merginos nėra regėję.
Silpnosios lyties atstovės taip pat kratosi moteriškumo ženklų.
Neseniai kilo konfliktas dėl 25 metų menininkės Eglės Tamulytės-Shaltmiros netradicinio kūrinio, kuriame dailininkė Vyčio herbe nupiešė save – raitelę neskustomis kojomis ir pažastimis.
– „Eurovizijos“ nugalėtoja – barzdota deivė – rodo, kad vis labiau nyksta ribos tarp vyro ir moters. Kas atsitiko? – paklausiau psichologo, Vidinio įvaizdžio studijos savininko Andriaus Kalugino.
– Apsikeitimas vaidmenimis žmoniją lydi per visą istoriją. Senovės Kinijoje ar Anglijoje Williamo Shakespeare’o laikais vyrai aktoriai įkūnydavo moterų vaidmenis, nes moterys negalėjo dirbti tokio darbo.
O „Eurovizija“ rodo, kad esame pasiruošę priimti ir belyčius žmones, tokius kaip Conchita.
Pamanykite, koks pokytis įvyko austrų sąmonėje, jei atstovauti savo šaliai jie išrinko žmogų be lyties. Austrai smarkiai rizikavo, jie juk nežinojo, ar Conchita laimės. Manau, Lietuvos gyventojai niekada to nepadarytų.
– Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris pasirenka būti nei vyru, nei moterimi? Kodėl jis išsižada savo biologinės lyties?
– Niekas nevertė Conchitos keisti lyties. Rengtis moteriškais drabužiais, fotografuotis su bikiniu – šis vyras tai daro drąsiai, nerausdamas ir nesidrovėdamas.
Taip elgtis vyras gali tada, kai psichologiškai būna susitapatinęs su nauja lytimi. Tokius asmenis vadinu psichologiškai neįgaliais. Kaip ir visi kiti neįgalūs žmonės, jie turi būti toleruojami, o ne smerkiami.
Jei žmogus sėdi neįgaliųjų vežimėlyje ir dainuoja, puiku – mes galime žavėtis jo balsu ir nematyti paralyžiuotų kojų.
– Ar galima šiuo atveju kalbėti apie potraukio sutrikimą?
– Transvestitai negali apsispręsti, kokios lyties atstovais nori būti. Tai rodo, kad žmogaus psichoseksualinė raida yra sutrikusi.
Tai nereiškia, kad žmogus yra psichikos ligonis. Čia kaip ir priklausomybės liga, kai žmogus gali būti priklausomas nuo alkoholio, bet tai nereiškia, kad jis psichikos ligonis.
Manau, kiekviena moteris turi būti moteriška ir atitikti savo lytį, o kiekvienas vyras – vyriškas ir būti savo lyties atstovas. Tačiau tai yra tik mano nuomonė.
Jei žmogus nori keisti lytį, jis kėsinasi į gamtą. Juk gamta paskyrė vyrą būti vyru, o moterį – moterimi.
– Jei moterys sugalvos nesiskusti pažastų, nedepiliuoti kojų, ar tai reiškia, kad jos praras moteriškumą?
– Daug kas priklauso nuo higienos įpročių ir tradicijų.
Pavyzdžiui, Rytų šalyse moterims nėra būtinybės depiliuotis, nes jų kūną dengia ilgi drabužiai.
Jei kam nors patinka nesiskusti pažastų, nieko baisaus. Moteris lieka moterimi dėl savo vidinių, taip pat anatominių savybių, nes ji gali gimdyti, o kūno plaukuotumas tėra išorinis veiksnys.
Moterimi ne gimstama, o tampama – tai prancūzų rašytojos, filosofės, feministės Simone de Beauvoir knygos „Antroji lytis“ pagrindinė tema. Filosofo Jeano Paulio Sartre’o bendražygė buvo įsitikinusi, kad gimti su moteriškais lyties organais dar nereiškia būti moterimi.
– Kodėl neaiškios lyties asmenys sužiba pramogų pasaulyje?
– Visame pasaulyje prodiuseriai neriasi iš kailio norėdami surinkti kuo didesnę auditoriją. Normalus heteroseksualus atlikėjas niekam jau neįdomus. Pramogų pasaulyje veikia kiti dėsniai. Čia vyras su krūtimis ir moteris su barzda yra normalu.
– Ar tai reiškia, kad šiais laikais, jei žmogus nori išgarsėti, jam reikia keisti lytį?
– Siekiant pripažinimo reikia sąžiningai dirbti savo darbą. O lyties keitimas scenoje – vienadienis burbulas.
Dabar Conchita populiari, bet vieną dieną visi gali ją pamiršti, nes pramogų pasaulio dėsniai negailestingi.
Moteris – raitelė
Per Lietuvos valstybės istoriją buvo trys šimtai herbo variantų, bet visur ant žirgo jojo vyrai. Tačiau daug kas išsigando, kai menininkė Eglė Tamulytė-Shaltmira (nuotr.) pavaizdavo Vytį su jojančia moterimi.
Netradicinis kūrinys sunkiai skynėsi kelią į Dailininkų sąjungos galerijoje surengtą parodą apie romantizmą.
Didelį kūrinį su Lietuvos herbo interpretacija E.Tamulytė-Shaltmira nutarė eksponuoti galerijos, įsikūrusios judrioje Pamėnkalnio gatvėje, lange.
Tačiau šios galerijos direktorė tam nepritarė. Buvo baiminamasi, kad gali kilti skandalas, – kaip dėl Lietuvos himno, kurio pakeistą tekstą po Vinco Kudirkos paminklu Vilniuje sugiedojo grupė menininkių. Jos buvo tampomos po teismus, kol pagaliau buvo išteisintos.
E.Tamulytės-Shaltmiros sukurta į Vytį panaši raitelė ant žirgo vis dėl to pasirodė parodoje, salės kampe, ir tiktai kaip iliustracija tarp ilgų paaiškinimų. Kūrėja įsitikinusi, kad susidūrė su cenzūra: „Ar jau į kalėjimą pradės sodinti, kad ką nors ne taip nupieši? Ne viduramžių laikais gyvename.“
