Autorės, kurios atviras pasakojimas sukrečia iki širdies gelmių, bėdos prasidėjo dar vaikystėje. „Kai dvylikos metų pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, jau trejus metus vėmiau beveik kasdien. Septintoje klasėje tai padažnėjo iki dviejų ar trijų kartų per dieną“, – rašo Marya Hornbacher savo knygoje „Iššvaistytas gyvenimas: memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“ („Vaga“, 2014). Autorės drąsa gali padėti įminti mįslę, kodėl jaunos moterys baudžia save už tai, kad yra moterys.
Lrytas.lt siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
Motina kartodavo savo močiutės posakį: „Gal tu ir apsirengei, bet tavo užpakalis to nežino.“ Stovėdavau savo kambaryje, suvertusi drabužius į krūvas ant grindų, ant lovos, ant kėdės, matuodamasi tai šį, tai tą, kiekvieną įmanomą rūbų derinį, kad tik atrodyčiau vyresnė, kad tik paskubinčiau vos slenkantį nuo ateities atsilikusį laiką.
Dabar apie tai galvodama, suprantu, ko bijojo mano tėvai. Jie man vėliau sakė, kad buvo išsigandę, jog aš vartoju narkotikus, kad nežinojo, kur baigiasi normalūs nuotaikų svyravimai ir paauglystės maištas, o kur prasideda tikras proto sutrikimas.
Motina sako, kad jie vis plėtė normalumo ribas, nes norėjo tikėti, kad iš tikrųjų aš visai sveika. Bet iš tiesų buvau per jauna atrodyti ir kalbėti taip, kaip tuo metu atrodžiau ir kalbėjau. Kai dabar apie tai pagalvoju, tai nors persiplėšk: ar kaip suaugusiai davatkai smerkti vaiką už aukštakulnius ir suveltus plaukus (kekšė), ar prisiminti, kaip tuo metu jaučiausi.
Nei atrodžiau, nei jaučiausi kaip vaikas. Kažkas buvo ne taip, tarsi į kraują pateko nuodų. Prisiminimuose viskas užtemsta, tų laikų spalvos atrodo sodrios ir išsklidusios: kraujo raudonumas, šešėliai, tamsūs kambariai, tamsūs koridoriai, labai tamsus troškimas.
Po pamokų stovėdavau virtuvėje ir šveisdavau maistą, nejausdama jo skonio, spoksodavau į televizorių, jo nematydama. Viską atlikdavau mechaniškai: susiplaudavau indus, nueidavau į vonią, išsivemdavau. Savo kambaryje spoksodavau į veidrodį. Kai dvylikos metų pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, jau trejus metus vėmiau beveik kasdien. Septintoje klasėje tai padažnėjo iki dviejų ar trijų kartų per dieną. Pradėjau tai daryti kiekviena proga.
Kol man suėjo dvylika, turbūt tebebijojau bulimijos, nors mano liga vis sunkėjo iki tokio lygio, kad kasdien po pamokų mirtinoje tyloje tėvų namuose prisivalgydavau ir išsivemdavau. Mano protas traukiasi nuo tų ankstyvųjų metų, nenorėdamas žiūrėti. Smegenys sako: tai tik apšilimas. Tik parengiamoji mokykla. Viskas buvo gerai.
Kaip visi, įsimylėdavau, įsiveldavau į muštynes mokyklos kieme, patirdavau melodramiškų krizių. Turėjau daugybę draugių, artimų draugių, kurias labai mylėjau ir galiausiai praradau. Nebuvo taip jau blogai, kartodavau pati sau. Nieko, ko nepataisyčiau, mesdama svorį.
Bet nustojau bijoti, štai kur šuo pakastas. Tikrai geriau, kai bijai save kankinti. O mane tai gundė. Tarsi maldavo. Mano prisiminimuose galvoje besikaupianti tamsa susilieja su tamsia bažnyčios ertme: giesmės, paskendimas maldoje, keista erotinė energija, užplūdusi, kai nagu įrėžiau savo šlaunyje mažytį kryželį.
To mažo miestelio saulėkaitoje, akinamai ryškioje tarsi iš paveikslėlių knygos, rūpestingai kūriau sau asmeninį pragarą.
Šioje vietoje įrašo juosta ima tirpti nuo karščio, ekrane atsiranda baltų tuščių vietų. Chronologija baigiasi: laikas ir kalba persikreipia ir tampa kažkuo kitu. Laikas – praeitis, dabartis, ateitis – praranda prasmę. Čia mano gyvenimas tapo gyvu absurdo teatru: supainiotos tapatybės, siaubingi sutapimai, perdėti judesiai, beprasmiai ginčai, vienas kitą besivejantys du siužetai, teatrališkai prasilenkiantys sekundės dalimi. Aš vienokia dieną, kitokia – naktį.
Vienoks gyvenimas tarp keturių gėlėtų vaikystės kambario sienų, kitoks gyvenimas – aidinčiuose, nesuteptuose, baltuose mano tėvų namų koridoriuose, mokykloje, bažnyčioje. Kulisai ir scena.
Už velveto užuolaidų užkulisiuose atsisėsdavau priešais veidrodį, išsitraukdavau šalto balto kremo ir servetėlių, pirmiausia nušluostydavau juodumą nuo akių, tada rožinius skaistalus ir baltą pudrą nuo skruostų, galiausiai – lūpų raudonį. Sėdėdavau ir tylėdama spoksodavau į tai, kas liko, – tuščią baltą nieką. Į ovalinę tuštumą, įrėmintą išsidraikiusių juodų plaukų.
Tais metais, kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, kažkas pasikeitė.
Visų pirma, mano gyvenimą užvaldė bulimija. Tai nebebuvo tarsi papildomas darbelis, kurio užsimaniusi griebdavausi, galvoje viskam ypač susipainiojus, arba kai supykdavau, pasijusdavau vieniša, liūdna ar išsikvėpusi. Bulimija įgavo galią ir pradėjo gyventi savarankiškai.
Nuo to momento nebeatsimenu nieko, kas nebūtų susiję su maistu, mano kūnu ar vėmimu. Bulimija tapo įcentrine jėga, siurbiančia mane vidun, pažįstamu ir būtinu dalyku. Nepaprastai. Visą laiką. Negalėdavau net kąsnio įsidėti į burną, negalvodama, ar jį paskui išvemsiu, kada ir kur. Negalėdavau net į veidrodį pažvelgti nepagalvojusi: „Stora.“
Pavyzdžiui, įsivaizduokite moksleivių vakarėlius. Jie prasidėdavo septintą, o baigdavosi dešimtą. Jei pasisekdavo, truputį vėliau. Rengiesi suknelę, kuri tave lieknina. Pasimatavai visus iki vieno savo ir motinos drabužius, ieškodama tokio rūbo, kuris lieknintų.
Penkiolikos metų ir vyresni vaikai nejaukiai būriuojasi kieno nors gražaus, didžiulio namo rūsyje. Visi imate valgyti. Tai palyginus normalu, žmonės tą ir veikia vakarėliuose. Jie valgo „Doritos“ traškučius, sūrius sausainukus, „Ruffles“ traškučius, o daržovių niekas neliečia.
Kramsnoji sausainius ir „Hershey’s“ šokoladukus, kažkieno motinos sukrautus į krištolinį dubenį. Kažkieno motina nesitraukia iš tarpdurio, nervingai apžiūrinėdama berniukų ir mergaičių būrį.
Kažkas užsako picą. Kažkas į vaizdo grotuvą įdeda filmą.
Tačiau. Jei esi bulimiška, užgesus šviesoms, o vaikams susiskirsčius į dailias poreles, šliurpsiančias, besibučiuojančias ir besiglamžančias ant sofų, užlipsi minkštu kilimu išklotais laiptais, besidaužančia širdimi, išraudusiu veidu, nes bijai, kad suvirškinsi maistą, nespėjusi jo atsikratyti. Paklausi tos malonios, tobulai pasidažiusios, aplink besitrinančios motinos, kur tualetas. Ji, maloniai šypsodamasi, parodys kelią.
Nueisi į tualetą, kuriame pamatysi varinius kriauklės įrenginius, raštuotus Loros Ešli tapetus, gyvas gėles „Waterford“ vazoje, pintą žurnalų laikiklį su „Condé Nast Traveler“ ir „Forbes“ žurnalais. Mintyse inventorizuosi visus šiuos daiktus ir atidžiai apžiūrėsi savo veidą veidrodyje. Melsi Dievo, kad išsivėmus veidas liktų normalus, atsuksi vandenį visu stiprumu, kad nesigirdėtų, kaip žiaukčioji ir teškeni, velniškai tikėdamasi, jog sienų storio pakaks, kad niekas neišgirstų.
Pakelsi tualeto sėdynę, atsargiai įsikiši pirštus į burną, gilyn į gerklę, ir vemsi, kol pasirodys oranžinė spalva. „Doritos“. Pirmiausia valgei juos, nes, kaip ir daugelis bulimikų, esi susidariusi žymeklių sistemą: ryškiaspalvį maistą valgai pirmiausia, kad matytum, jog jau viską išvėmei. Ir išvemi atvirkštine tvarka: picą, sausainius, „Ruffles“, sūrius sausainukus, „Doritos“, o visa tai plaukioja tamsiuose „Coke“ verpetuose.
Atsitiesi, nuleidi vandenį. Sumažini krano srovę, pakiši po ja rankas, šveiti jas „Softsoap“ muilu, įdėtu į specialiai jam skirtą „Softsoap“ dėklą. Šveiti kaip reikiant, vis pauostydama rankas ir plaštakas. Pasižiūri sau į veidą. Ačiū Dievui. Neištinęs, akys ašarotos, bet neparaudusios ir neišsprogusios. Išsiskalauji vandeniu burną, tada po kriaukle paieškai burnos skalavimo skysčio, randi, išsiskalauji. Iš naujo pasidažai lūpas. Nusišypsai veidrodžiui, linksmai išplėtusi akis. Atidarai duris, nusileidi laiptais.
Draugės atsisuka ir juokdamosi klausia:
– Kam atsukai vandenį?
Minesotos namuose vandens vamzdžiai išvesti vertikaliai per namo centrą į rūsį. Tekantį vandenį galima išgirsti už trijų aukštų.
Nusijuoki ir sakai:
– Man paranoja, kad kas nors išgirs, kaip sisioju.
Visi nusijuokia. Tavo vaikinas erzindamas sako:
– Vis tiek girdėjome.
Sustingsti tebesišypsodama.
– Ne, juokauju, – sako jis.
Nervingai nusijuoki, atsisėdi į savo vietą šalia jo, pasikiši po savimi rankas, kad nuslėptum jų drebulį ir įbrėžimus ant pirmų dviejų dešinės rankos pirštų krumplių*.
Sau sukeltas vėmimas sukelia nubrozdinimus ant dominuojančios rankos išorinės pusės arba ant krumplių. Susiformuoja nuospaudos – tai, kas medicinos kalboje vadinama Raselo ženklu.
