Knygoje „Nepramintuoju taku“, kuri „New York Times“ bestselerių sąraše išbuvo daugiau kaip 12 metų, autorius aptaria nuoširdžios meilės ryšių prigimtį, moko, kaip išmokti spręsti problemas. Kartais atsakymas gali būti labai paprastas.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos ištrauką:
Keli subtilūs, tačiau gana žalingi įpročiai veikia
daugelio suaugusiųjų gyvenimą, susidūrus su sunkumais nutolinant pasitenkinimą.
Nors, laimei, daugelis žmonių išmoksta pasitenkinimą nutolinti
dar mokydamiesi gimnazijoje ar koledže ir pilnametystės sulaukia
išvengę kalėjimo, vis dėlto šis mūsų gebėjimas nėra ganėtinai tobulas,
kaip nėra tobulos ir mūsų pastangos spręsti gyvenimo problemas.
Trisdešimt septynerių metų aš išmokau taisyti įvairius daiktus. Iki tol
beveik visi bandymai pašalinti nedidelius vandentiekio gedimus, pataisyti
žaislus ar surinkti dėžėse supakuotus baldus pagal pridėtą hieroglifišką
instrukciją baigdavosi mano sutrikimu, nesėkme ir susierzinimu. Nors
sugebėjau baigti universiteto medicinos fakultetą ir kaip pakankamai sėkmingai
praktikuojantis psichiatras galėjau išlaikyti savo šeimą, technikos
srityje maniau esąs visiškas kvailys.
Buvau tikras, kad man trūko kažkokio
geno arba kad mane nuskriaudė gamta, nesuteikdama šios mistinės savybės – gabumų technikai.
Pavasarį, artėjant trisdešimt aštuntajam
mano gimtadieniui, vieno sekmadieninio pasivaikščiojimo metu pastebėjau
kaimyną, remontuojantį savo žoliapjovę. Pasisveikinęs tarstelėjau:
„Aš tikrai žaviuosi jumis. Niekada nemokėčiau pataisyti tokių dalykų ir
nieko panašaus padaryti”. Kaimynas nedvejodamas atšovė: „Dėl to, kad
jūs niekada neskyrėte tam laiko”. Šis paprastas, spontaniškas ir tikslus
atsakymas sudrumstė mano pasivaikščiojimą.
„Juk tu nemanai, kad jis
teisus?” – klausiau savęs. Tas įvykis įstrigo į atmintį ir, kartą atsiradus galimybei
atlikti nedidelį remontą, aš priminiau sau: „Neskubėk”. Stovėjimo
aikštelėje mano pacientės mašinai įstrigo rankinis stabdys, ji žinojo, kad
reikia kažką patvarkyti po prietaiso skydeliu ir jį atlaisvinti, bet nežinojo,
ką ir kaip. Aš atsiguliau šalia priekinės mašinos sėdynės.
Neskubėdamas patogiai įsitaisiau ir ramiai įvertinau situaciją. Žiūrėjau kelias minutes. Iš
pradžių mačiau tiktai baisiai sujauktą laidų, vamzdelių ir strypelių raizgalynę,
kurių paskirties neperpratau. Pamažu, neskubėdamas pabandžiau
sutelkti dėmesį į stabdžių mechanizmą. Tada man paaiškėjo, kad ten yra
nedidelis užraktas, saugantis stabdžių paleidimo mechanizmą. Iš lėto
piršto galiuku stumtelėjau jį į viršų ir atpalaidavau stabdžius. Man pavyko!
Vienintelis piršto spustelėjimas, vienintelis veiksmas, ir problema
išspręsta. Aš tapau tikru meistru!
Suprantama, aš nepradėjau švaistyti laiko įgyti žinioms, kurios man
padėtų išmokti taisyti daugelį mechaninių gedimų, nes savo laiką buvau
paskyręs ne mechanikai studijuoti. Kai man reikia ką nors pataisyti, aš ir
vėl bėgu pas artimiausią meistrą.
Tačiau dabar žinau, kad toks yra mano
paties pasirinkimas, kad nesu užkeiktas, genetiškai netobulas ar šiaip netikęs.
Žinau, kad ir aš, ir bet kuris kitas žmogus, jei jis nėra protiškai atsilikęs,
gali išspręsti visas problemas, jei bus pasirengęs skirti tam laiko.
Visa tai yra labai svarbu, nes kilusioms intelektualinėms, socialinėms
ar dvasinėms problemoms išspręsti daugelis žmonių paprasčiausiai
neskiria laiko, kaip aš neskirdavau laiko buitinės technikos taisymui. Kol
dar nebuvau techniškai „apsišvietęs”, aš irgi galėjau nevykusiai kyštelėti
galvą po klientės mašinos prietaisų skydeliu, greitai trūktelėti už kelių
laidų, neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką darau, ir be jokio apčiuopiamo
rezultato pakelti rankas pareikšdamas: „Tai pranoksta mano jėgas!” Būtent taip mes dažnai sprendžiame kitas kasdienio gyvenimo
problemas.
Anksčiau minėta finansų analitikė iš esmės buvo mylinti ir atsidavusi
motina, tačiau bejėgė savo dviejų mažų vaikų atžvilgiu. Ji buvo
pakankamai rūpestinga ir pastebėdavo, kai jos vaikams atsirasdavo kokių
nors emocinių problemų arba auklėjimo sunkumų. Tačiau tuomet ji neišvengiamai
griebdavosi vieno iš dviejų poveikio būdų: arba keisdavo tai,
kas jai pirmiausia šaudavo į galvą – versdavo vaikus daugiau valgyti ar
liepdavo anksčiau gultis – nekreipdama dėmesio, ar tie pasikeitimai turi
ką nors bendra su problema, arba nusivylusi ji ateidavo į kitą terapijos
seansą pas mane sakydama: „Tai pranoksta mano jėgas! Ką man daryti?”
Ši moteris buvo labai aštraus analitinio proto, gebanti, jei neatidėliojo,
išspręsti sudėtingiausias darbo problemas. Tačiau susidūrusi su asmeninėmis
problemomis ji elgėsi visiškai neišmintingai.
Jos dilema buvo
laikas. Susidūrusi su asmeninėmis problemomis ji taip sutrikdavo, kad
ieškodavo skubaus sprendimo ir jai pristigdavo laiko joms išanalizuoti.
Pats problemos sprendimas jai teikė pasitenkinimą, bet ji nesugebėdavo
jo atidėti nė akimirkai. Dėl netinkamų jos sprendimų šeimoje tvyrojo
nuolatinis sąmyšis. Laimei, atkaklumo ir terapijos seansų dėka ji pamažu
įgijo gebėjimą tvardytis, analizuoti šeimos problemas, kad galėtų priimti
gerai apgalvotus ir efektyvius sprendimus.
Mes čia nekalbame apie specifinį negebėjimą spręsti problemų, būdingą
žmonėms su aiškiai išreikštais psichiniais sutrikimais. Finansų analitikė
– paprastas žmogus. Kuris iš mūsų gali pasakyti, kad skiria pakankamai
laiko savo vaikų problemoms ar įtemptoms situacijoms šeimoje
analizuoti? Kuris iš mūsų nusivylęs šeimyninių rūpesčių sūkuryje nėra
pasakęs: „Tai pranoksta mano jėgas!”
Iš tikrųjų, spręsdami problemas, mes susiduriame su dar primityvesniu
ir dar labiau ardančiu nei anksčiau minėtas nekantrus skubaus atsakymo
ieškojimas, dar plačiau paplitusiu klaidingu visuotiniu požiūriu, kad
problemos gali išnykti pačios savaime. Trisdešimtmetis mažo miestelio
prekybos agentas, lankydamas grupinę terapiją, pradėjo susitikinėti su
kito grupės nario, neseniai išsiskyrusio bankininko, žmona. Jis žinojo, jog
bankininkas piktas žmogus ir labai išgyvena dėl to, kad jį paliko žmona.
Prekybininkas suprato, kad elgiasi nesąžiningai ir su bankininku, nuslėpdamas savo santykius su jo žmona, ir su grupe. Žinojo, kad anksčiau ar
vėliau visa tai iškils viešumon. Jis taip pat suprato, kad vienintelis problemos
sprendimo būdas – prisipažinti grupėje ir jos padedamam iškęsti
bankininko pyktį. Tačiau jis nieko nedarė. Po trijų mėnesių bankininkas,
kaip ir buvo tikėtasi, sužinojo apie jų draugystę, labai supyko ir dėl šio
incidento nutraukė psichoterapiją. Į grupės kaltinimus dėl savo elgesio
prekybininkas atsakė: „Aš žinojau, kad viską papasakojęs būčiau sukėlęs
sąmyšį. Man atrodė, kad nieko nedarydamas išvengsiu nemalonumų, o
problema po kurio laiko kaip nors išsispręs”.
Tačiau problemos pačios savaime neišnyksta. Jos turi būti išspręstos,
antraip – išlieka ir tampa amžina kliūtimi dvasiniam tobulėjimui.
Grupė jam leido aiškiai suprasti, kad nuostata vengti problemą
spręsti, ją ignoruojant bei tikintis, kad išnyks savaime, ir yra didžiausia
jo problema. Po keturių mėnesių, ankstyvą rudenį, prekybos agentas
įgyvendino savo svajonę – staiga metė prekybos verslą ir pradėjo nuosavą
baldų restauravimo verslą, kuris garantuotų jam sėslesnį gyvenimą.
Grupė apgailestavo, kad jis taip rizikuoja ir abejojo, ar protinga, artėjant
žiemai, viską keisti. Bet prekybininkas užtikrino juos, kad pajėgs susidoroti
su nauju savo darbu.
Paskui, vasario pradžioje, jis pranešė, kad
turi mesti grupę, nes nebegali susimokėti mokesčio. Jis patyrė visišką
nesėkmę ir turėjo ieškotis naujo darbo. Per penkis mėnesius jis tegavo
aštuonis užsakymus. Paklaustas, kodėl anksčiau nepradėjo ieškoti naujo
darbo, jis atsakė: „Jau prieš šešias savaites aš supratau, kad baigiasi mano
pinigai, tačiau negalėjau patikėti, kad viskas baigsis būtent šitaip. Neatrodė,
jog reikia kažką skubiai daryti, bet dabar, vaikinai, tikrai reikia”. Jis,
žinoma, ignoravo savo problemą. Pamažu jam aiškėjo, jog didžiausia jo
problema yra ta, kad ignoruoja savo problemas ir negalės žengti nė vieno
žingsnio į priekį, kol nesuras sprendimo, nors pasitelktų viso pasaulio
psichoterapiją.
Polinkis ignoruoti problemą yra paprasčiausia nenoro ar nesugebėjimo
nutolinti pasitenkinimą apraiška. Kaip jau minėjau, iškilusios problemos
yra skausmingos. Savo noru pripažinti problemą anksčiau, nei
aplinkybės priverčia tai daryti, reiškia, kad teks atidėti kažką malonaus
arba mažiau skausminga ir užsiimti daug skausmingesniu reikalu. Tai yra pasirinkti kančią dabar, vietoj esamo pasitenkinimo, viliantis gauti pasitenkinimą
ateityje ir tikintis, kad šitaip bus išvengta kančios.
Gali atrodyti, kad prekybininkas, ignoravęs tokias akivaizdžias problemas,
buvo emociškai nesubrendęs ar psichologiškai primityvus, bet
vėlgi, pakartosiu: prekybos agentas yra paprastas žmogus, ir jo nebranda
bei primityvumas gyvena kiekviename iš mūsų.
Kartą armijos vadas, įžymus
generolas, man pasakė: „Viena didžiausių armijos ir, manau, visų kitų
organizacijų problemų yra ta, kad, joms atsiradus, daugelis organizatorių
sėdi savo dalinyje ir žiūri sudėję rankas, nieko nedarydami ir tikėdamiesi,
kad jos savaime išnyks, jeigu jie pakankamai ilgai taip sėdės“. Generolas
nekalbėjo apie nenormalius ar žemo intelekto žmones. Jis kalbėjo apie
kitus generolus ir pulkininkus, subrendusius vyrus, neabejotinai gabius ir
disciplinuotus.
Tėvai yra vadovai, ir, nepaisant to, kad dažniausiai blogai pasiruošę, jų
užduotis yra tokia pat sudėtinga kaip ir vadovavimas bendrovei ar korporacijai.
Ir daugelis tėvų, kaip ir armijos vadai, stebės savo vaikų ar tarpusavio
santykių problemas ištisus mėnesius ar metus, prieš imdamiesi
kokių nors efektyvių veiksmų, jei apskritai jų imsis. „Mes manėme, kad
jis galbūt viską išaugs”, – sako tėvai, atėję pas psichiatrą su įsisenėjusia
penkerių metų problema.
Reikia pripažinti, kad vaikų auklėjimas iš tiesų
yra labai sudėtingas, kad tėvams daryti sprendimus tikrai yra sunku ir
kad vaikai iš tikrųjų dažnai „iš to išauga”. Tačiau niekada nepakenktų pasistengti
jiems padėti „iš to išaugti” arba į problemą pažvelgti iš arčiau.
Nors vaikai paprastai „iš to išauga”, tačiau dažnai ir neišauga, ir kuo ilgiau
šios, kaip ir kitos, vaikų problemos yra ignoruojamos, tuo labiau jos didėja,
darosi skausmingesnės ir sunkiau išsprendžiamos.