Taip teigia rašytoja Marya Hornbacher, kuri penkis kartus gulėjo ligoninėje, metų metus lankėsi pas psichoterapeutus, prarado šeimą, draugus, darbus ir net menkiausią suvokimą, ką reiškia būti „normaliai“.
Autorė niekaip negalėjo liautis mylėjusi savo anoreksijos ir bulimijos, kol itin baisus valgymo sutrikimo priepuolis koledže atėmė paskutinius savidestrukcijos „romantikos“ likučius.
„Kai dvylikos metų pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, jau trejus metus vėmiau beveik kasdien. Septintoje klasėje tai padažnėjo iki dviejų ar trijų kartų per dieną“, – rašo Marya Hornbacher savo knygoje „Iššvaistytas gyvenimas: memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“ („Vaga“, 2014). Autorės drąsa gali padėti įminti mįslę, kodėl jaunos moterys baudžia save už tai, kad yra moterys.
Lrytas.lt siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
Pradėjau alpti mokykloje. sakydavau, kad gripas. Galvą skauda. Alergija natrio gliutamatui, mėnesinės, neišsimiegojau, baisiai peršalau, bronchitas. Bulimiją sunku pastebėti, nes nuo jos nebūtinai pakinta kūno svoris.
Be to, ji kelia didesnį tiesioginį pavojų. Mesdavau vienus vaikinus dėl kitų, dulkindavausi telefonu iki paryčių. Glamžydavausi kino teatruose.
Objektyviai išgražėjau, atrodžiau vyresnė. Praradau vaikišką rubuiliškumą ir išlaikiau savo natūralų svorį – tokią dailią smėlio laikrodžio formos figūrą, aprengtą megztukais giliomis iškirptėmis ir trumpais sijonais. Mano gyvenimas pradėjo suktis apie vyrus, kaip ir daugelio moterų.
Sėdėdavome su keliomis mergaitėmis, nebegalinčiomis nutylėti apie seksą, ir diskutuodavome apie pimpalus. Iš dalies apsimesdavau neišmanėle, bet dar daugiau dalykų iš tikrųjų neišmaniau.
Mokėjau pakenčiamai čiulpti ir skleisti garsus, kai reikia, bet paklausta tikriausiai nebūčiau sugebėjusi apibrėžti, kas yra sėklidė, ir nebūčiau sugebėjusi paaiškinti, koks yra biologinis to keisto fenomeno – erekcijos– pagrindas.
Pimpalų prigimtis mums buvo mįslė: kaip jie veikia ir kodėl sudreba pilvas, kai juo nedrąsiai tarsi voras žemyn slenka rankos. Aptarinėjome pimpalų kryptis: Piterio– aukštyn į dešinę, Deivido– tiesiai kairėn, Brajano – žemyn tiesia linija, lyg strėlė.
Buvome įsitikinusios, kad jie turėtų rodyti aukštyn. Juokėmės nesustodamos. Diskutavome: ar įmanoma pastoti čiulpiant? Viena mergaitė sakė, kad taip; kita mergaitė sakė, kad ne, jeigu nenuryji.
Aš nepalenkiamai tvirtinau, kad tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu turėtum opą ir sperma kažkaip ištrūktų, ir mes įsivaizdavome daugybę aklų buožgalvių, bekrutančių mums po vidurius, bumbsinčius galvomis į kepenis ir blužnį, keliaujančių ilgiausiu įmanomu keliu.
Leslė pasiūlė mintį, kalbant apie pimpalų kryptį, kad jie rodo tiesiai į tave. „Tikrai“,– linksėdama sakė ji. Taip sakė jos motina. Jų pimpalai rodys tiesiai į tave.
Aš garsiai nusistebėjau: Tai ką, jeigu atsistotum ir priešais juos pavaikščiotum pirmyn atgal, tai jie sekiotų iš paskos? Kaip toks mažas radaras?
Įsivaizdavau savo kalytę, galva sekiojančią paskui kaulą, kai ją erzini. Svaigino vien mintis, kad įmanoma kontroliuoti vyro kūną; kad gali priversti jį pasukti galvą ir sekti tavo žingsnius, kai eini pro šalį, kad gali pasilenkti tiksliai, kaip reikia, arba ką nors pasakyti, kaip reikia, o gal tiesiog žvilgtelėti ir krestelti galvą, ir jį pagausi.
Moters kūno stebuklas, visos jo neįmanomos paslaptys yra suvokiami kažkokiu įgimtu jausmu, bet jį apibūdinti nelengva.
Dėl kalbos ir patirties ribotumo tu negali paaiškinti, kodėl tavo kūnas gali sukelti tokią staigią, negrabią kito žmogaus reakciją, ir negali tiksliais žodžiais apibūdinti, ką tu jauti savo kūnui, paaiškinti tą įtampą, jo jaučiamą, kai šalia atsiduria kita šiltaodė figūra.
Tavo jausmai susipina į prieštaravimų kamuolį: galia, malonumas, baimė, gėda, triumfas ir kažkoks keistas noras skleisti garsus. Jie nepaaiškinamai kažkur pilvo apačioje ir pulsuodami susimezga į vieną.
Suvokėme, ką galime ir jaučiame, bet nenumanėme kodėl. Nemanau, kad tuomet supratome, jog moters kūnas – tai šis tas daugiau nei nebylių dalių suma. Savo jaučiamą galią, savo pačių kvapą ir formą supratome klaidingai. Tai, ką atradome, šiltai tysodamos vienos kitoms ant kelių, buvo fizinė, jutiminė, seksualinė, materiali – tai buvo galia.
Kodėl moters kūno galia turi būtinai panaikinti moters proto galią? Nejaugi taip baisu turėti ir vieną, ir kitą? Ką tai reikštų moterims turėti abi galias? Moteris gali būti protinga, tik jeigu ji pilka pelytė, akiniuota ir drovi, nes tuomet ji nustoja būti akivaizdus aistros objektas.
Moteris gali būti seksuali, stangriais papais ir atkištu užpakaliu, nes tuomet ji akivaizdžiai nebekonkuruoja dėl intelektinės šlovės. O kas, jei ji būtų ir tokia, ir tokia? Skundėmės, kad toks dvigubas standartas nesąžiningas: jeigu mergina užsiima seksu, tai ji kekšė; jei vaikinas užsiima seksu, jis – eržilas. Bet turbūt iš dalies tuo tikėjome. Man dar buvo likę šviesmečiai, kol perskaitysiu bent žodį feministinės literatūros, jau nekalbant, kol pati imsiu suprasti feminizmą, seksualumą, intelektą ir pagaliau – sveikatą.
Garsiai vadinausi feministe, bet daugiausia – dėl principų.
Gabių ir talentingų programos berniukai sulaukdavo seilėtų pagyrų už savo murzinus „nepaprastų mokslo išradimų“ puslapėlius, o mano draugių Amerikos teismo sistemų analizės su išnašomis, jų menas, poezija, mano apsakymai pelnydavo tik šypsenas, apdovanojimus „už kūrybingumą“ ir daugiau niekas nekreipdavo dėmesio.
Ten, iš kur aš kilusi, feministė yra įžeidimas. Mano draugės, kurių keletas suaugusios tapo feminizmo akademikėmis, kartais pasivesdavo mane į šalį ir įspėdavo, kad aš jau darausi, tipo, truputį karinga dėl feminizmo reikalų.
Jau ne vieną kartą buvau palikta po pamokų už tai, kad psichopatą meno mokytoją pavadinau seksistu, ir už tai, kad trenkiau Džefui sikui, nes jis nenustojo manęs vadinti moterų išvaduotoja.
Prisipažinsiu, kad man išvaduotoja nuskambėjo panašiai kaip riebaluota, todėl visai nepatiko.
Dėl man nesuprantamos priežasties mano kūnas smarkiai domino tiek gašlius ir šlykščius berniukus iš mano mokyklos, tiek tuos besivalkiojančius kalių vaikus, kurių prisirankiodavau, tarsi apipelijusių pažaliavusių monetų, tarp aplinkinių miestelių padugnių.
Maniau, kad mano galia (tai buvo bendro pobūdžio idėja) augs su kiekvienu numestu svaru. Nemažai tyrimų rodo, kad taip galvojau ne aš viena. Mergaičių apklausos rodo, kad joms lieknumas asocijuojasi ir su akademine, ir su socialine sėkme.
Man lieknumas atrodė kaip būtina bet kokios sėkmės sąlyga.
Kaip bilietas, leidžiantis palikti savo dusinantį gyvenimą priemiestyje, ištrūkti iš nepageidaujamų minčių srauto, siaučiančio galvoje, pabėgti nuo niekam tikusios savęs.
Anoreksiškas kūnas tarytum sako: man nereikia. Jis tvirtina: galiu valdyti save.
O mūsų kultūroje per stulbinamai trumpą laiką įsitvirtino pažodžiui priimama mintis, kad suvaldydamas savo kūną, gali paveikti viską: turi galią valdyti kūną, gyvenimą, aplinkinius žmones ir sužvėrėjusį pasaulį.
O mes tuoj pamatysime, kaip vienas žmogus sistemingai ir visiškai praranda visiškai visas galias. Baigdama aštuntą klasę, buvau keturiolikos metų.
Prasidėjo siurrealistiškai, pragariškai karšta vasara. Gulėdama ant sofos rūsyje, vėsindamasi ilgomis, akinamai ryškiomis popietėmis, klausydavau verksmingų „Beatles“ ir „Simon and Garfunkel“ meilės dainų. Nuklysdavau į virtuvę, pavalgydavau, išsivemdavau, vėl atsiguldavau.
Gulėdavau prieš saulę kieme, skaitydama knygą. Dienos susiliejo viena su kita į vientisą seką: maistas, tualetas, snaudulys.
Prasidėjo devinta klasė, paskutiniai vidurinės mokyklos metai, o aš ėmiau rimtai planuoti, kaip ištrūkti. Nekenčiau Edainos ir nė trupučio nesvajojau lankyti čia gimnazijos.
Maldavau, kad tėvai išsiųstų mane į internatą ar leistų persikelti gyventi į atskirą butą, kad leistų kur nors išvykti, bet kur, tik ne likti čia. norėjau nukirsti visus ryšius, siejančius su tuo, kur ir kas buvau, ir sukurti save iš naujo.
