Taip rašo Marya Hornbacher, kuri penkis kartus gulėjo ligoninėje, metų metus lankėsi pas psichoterapeutus, prarado šeimą, draugus, darbus ir net menkiausią suvokimą, ką reiškia būti „normaliai“.
Autorės, kurios atviras pasakojimas sukrečia iki širdies gelmių, bėdos prasidėjo dar vaikystėje. „Kai dvylikos metų pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, jau trejus metus vėmiau beveik kasdien. Septintoje klasėje tai padažnėjo iki dviejų ar trijų kartų per dieną“, – rašo Marya Hornbacher savo knygoje „Iššvaistytas gyvenimas: memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“ („Vaga“, 2014). Autorės drąsa gali padėti įminti mįslę, kodėl jaunos moterys baudžia save už tai, kad yra moterys.
Lrytas.lt siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
Kalbėjau iš aukšto, nes jaučiausi kaip visiška idiotė, kaip reikiant susimovusi ir apskritai beviltiška.
Visai netrukus tapo akivaizdu, kad toli gražu nesuprantu savo problemų. Supratau, kad tai, ką darau, objektyviai sprendžiant, nėra sveika, ir supratau, kad turiu priežasčių taip elgtis. Tačiau nemaniau, kad tos priežastys rimtos ar sudėtingos.
Maniau, nors to ir nesakiau, kad tiesiog turiu kažkokią įgimtą problemą, kokį nors a priori trūkumą. nebuvau nei liūdna, nei pikta, nei apimta depresijos, nei bipolinio sutrikimo, nei šizofrenijos, nesirgau asmenybės sutrikimu, mano gyvenime nepasitaikė jokių pernelyg traumuojamų įvykių, jokių išorinių problemų.
Aš pati buvau problema, todėl man negalėjo padėti jokia terapija. Visi turime teorijų apie pasaulį ir apie save. Galime įdėti labai daug pastangų, įrodinėdami šių teorijų teisingumą, nes dėl jų pasaulis mūsų galvose išlieka nuoseklus ir suprantamas.
Mano teorija buvo paprasta: esu niekam tikęs žmogus. Prisiminkime frazę „save išpildanti pranašystė“. Valgymo sutrikimai tam tikru požiūriu skiriasi nuo daugumos depresijos formų ar kitų „psichikos ligų“.
Svarbu suprasti, kad daugelis žmonių, susergančių valgymo sutrikimais, paprastai jau serga cheminio pobūdžio depresija arba turi kitų biologinių polinkių, sukeliančių valgymo sutrikimui būdingą elgesį, tačiau taip pat būna nemažai žmonių, kurie suserga valgymo sutrikimais tokių polinkių neturėdami. Kiek buvo žinoma, aš – iš tų pastarųjų. Be to, prastai besimaitinant kylantis cheminių medžiagų disbalansas gali sukelti depresiją, kuriai įveikti savo ruožtu griebiamasi valgymo sutrikimams būdingo elgesio; taip tikriausiai man ir atsitiko.
Iš esmės čia bandau paaiškinti, kad, nors depresija kartais susijusi su valgymo sutrikimais, – kaip priežastis arba kaip pasekmė, – ją ne visada galima tiesiogiai ir tiksliai nustatyti, ir todėl niekada iki galo nebūna aišku, su kuo turime reikalą. Ar bandote gydyti depresiją kaip priežastį kaip dalyką, suėdusį jums gyvenimą ir pakeitusį jūsų elgesį, ar kaip pasekmę? O gal jus kankina sumautas gyvenimas ir sutrikęs elgesys, ir tai jums kelia depresiją? Ar gali gydymas vaistais padėti, ar jie pagydys ne daugiau nei pleistras? Kiek svarbus buvo jūsų auklėjimo ir šeimos vaidmuo? Ar kultūra čia kaip nors susijusi? Ar jūsų asmenybė jau iš prigimties kelianti rūpesčių, ar vis dėlto jūsų smegenyse yra sugedęs cheminis takas?
Jei taip, ar jis ten buvo prieš jums pradedant badauti, ar atsirado dėl badavimo? Tinka visi išvardyti variantai? Likus mėnesiui iki septynioliktojo gimtadienio, nesprendžiau nė vienos iš šių problemų. Sėdėjau prie stalelio didžiajame kambaryje ir skaičiau vadovėlius. Mokydavomės kasdien nuo pat pusryčių iki pietų. Sėdėdavome trijuose kambariukuose, visai neskirstomi pagal klases, ir darydavome trijų pervargusių mokytojų skirtas užduotis, jų manymu, tinkamas pagal amžių, iš Mineapolio visuomeninių mokyklų mums numestų pasenusių vadovėlių.
Iš pradžių mane tiesiog maitino knygomis. Kadangi nelankiau mokyklos, kaip maniakė ėmiau nerimauti, kad tai bus didžiulė kliūtis mano Ateičiai, todėl pati susidariau akademinį planą, kad tą nerimą įveikčiau.
Turėjau trigonometrijos vadovėlį, istorijos vadovėlį ir keletą Amerikos literatūros knygų. Godžiai skaičiau Vitmeno, Emersono ir Toro knygas, pakliuvusias į rankas, prarijau trigonometriją (ir iškart ją užmiršau).
Perskaičiau visą senovės istoriją – graikų, romėnų, kinų – ir viską apie viduramžius, tada pradėjau skaityti ankstyvuosius Amerikos rašytojų apsakymus ir rašiau vieną rašinį po kito, o mokytoja kiekvieno gale tiesiog parašydavo „Puikiai!“ Skaitydavau susirišusi plaukus skarele, nosį pasibalnojusi akiniais, nusiavusi batus, jaukiai įsitaisiusi kaip inkstas taukuose. Niekas man netrukdė, tad ėmiau kompulsyviai užsirašinėti mėgstamas citatas, neturėdama „nei darbų dirbti, nei pažadų laikytis“. Turiu keturis storus trijų žiedų segtuvus, pilnus lapų iš bloknotų spiralinėmis nugarėlėmis, prikeverzotus e. i. Kamingso citatų. Vitmenas man atrodė saldokas, įsimylėjęs modernistinį požiūrį. Šitą mėgau labiausiai: „Kas tas pamišimas, jei ne didybė sielos /aplinkybių prislėgtos? "Kas tas pamišimas, jei ne didybė sielos aplinkybių prislėgtos?Diena liepsnoja! Pažįstu grynos nevilties tyrumą, Šešėliu prisispaudęs prie rasotos sienos. Tas tarpas tarp uolų - tai urvas Ar vingiuotas takas? Man liko tik briauna.
TEODORAS RETKE, „Tamsos metu“
(Theodore Roethke. „In a Dark Time“), 1964
Neteiskite manęs, juk buvau šešiolikmetė. O kas, būdamas šešiolikos, užrakintas psichiatrinėje ligoninėje, nenorėtų tikėti kokia nors didybe? Tiesą sakant, maniau, kad pažįstu grynos nevilties tyrumą.
Tvirtai tikėjau, kad mano gyvenimas – gryna neviltis, skriaudžiama likimo ir prislėgta aplinkybių, nekaltas žmogus melagingai apkaltintas ir įkalintas iki gyvos galvos, nesuprasto žmogaus kankinystė.
Jaučiausi baisiai nesuprasta. Ši žiauri bausmė buvo tiesiog nesąžininga.
Aš ne pamišėlė! Tikrai ne, ne tokia, kaip visi kiti! Ne, ne! Sugebėdavau, kuo puikiausiai sugebėdavau privalomus savo pokalbius su darbuotojais nukreipti nuo diskusijų apie mano bėdas į neutralią teritoriją – teatro ar politikos reikalus. Pokalbį grąžindavau prie karo Bosnijoje, nepavykusio perversmo Maskvoje, nemaloniai besikartojančio Endriu loido Veberio miuziklų muzikinio formato. Laiminga leidau dienas, rašydama ilgus ezoteriškus laiškus Džulianui, pilnus citatų ir apmąstymų, nė karto neužsimindama, kad rašau užrakinta ligoninėje. Galėjau rašyti kad ir iš Marso, kiek jis žinojo. Vis skaičiau ir skaičiau, o per grupės terapiją kantriai sėdėdavau, leisdama laiką alternatyviajame pasaulyje savo galvoje, krapštydamasi nagų laką, atsisakydavau miegoti, o atsisėdusi vakarieniauti, atsistodavau ir visa gerkle klykdavau ant virėjos: - Tu kale! – klykiau, – tu man įpylei per daug PIENO, kas tau, po velnių, yra, ar nori, kad SUSTORĖČIAU? Čia, tipo, MAŽIAUSIAI COLIU per daug pieno, aš turiu gerti tik AŠTUONIAS UNCIJAS, o čia MAŽIAUSIAI DEŠIMT!
Apverčiau stalą ir nenustojau klykti ir spardytis, kol manęs negrąžino į palatą. Vėliau tą vakarą, kai turėjau Apmąstyti tą Incidentą, nukrypau į Voldeno koncepciją ir pliurpiau apie ją. Tėvai atvažiuodavo aplankyti.
Sėdėdavome nenatūraliai šnekėdamiesi didžiajame kambaryje, o priešais mus netrukdydamas kėdėje įsitaisydavo darbuotojas ir stebėdavo.
Kalbėdavome apie knygas. Jie man atveždavo knygų. sėdėdavau prie stalo už savo knygų tvirtovės, žiūrėdama pro viršų, pusiau skaitydama, pusiau kalbėdama su jais, pasakodama jiems apie savo knygas.
O tada darbuotojai atėmė iš manęs knygas. Vieną dieną nuėjau prie savo spintos, patraukiau rankeną. Neatsidarė. Nubėgau į didįjį kambarį, ieškodama knygų krūvos ant stalo, knygų krūvos, paliktos ant palangės, ir krūvos ant grindų.
Mano knygų niekur nebebuvo. Jie paėmė mano knygas. Nubėgau į kabinetą (vienas stalas, ilgas darbastalis, spintelės, šaldytuvas, daugybė kėdžių, organinio stiklo langai vietoj sienų, kad galėtų stebėti mūsų pasaulėlį) ir tariau, stengdamasi kalbėti ramiai: – Kodėl mano spinta užrakinta? Kur mano knygos?
Mano pagrindinė konsultantė Džaneta pradėjo: – Tavo gydymo planas...
- KUR MANO KNYGOs? – Marja, ar gali kalbėti tyliau? – KĄ, PO VELNIŲ, PADARĖTE MANO KNYGOMs? IŠMETĖTE MANO KNYGAS?
Aš juos anksčiau įtarinėjau ir net buvau apkaltinusi, kad bando priversti mane sukvailėti. Man atrodė visai tikėtina, kad jie, visai nesuvokdami, kokios absoliučiai būtinos yra knygos, galėjo jas išmesti.
- Ne, tavo knygų neišmetėme. Mums atrodo, kad tau išeis į gera, jeigu kurį laiką pagyvensi su savo emocijomis, užuot traukda- masi nuo mūsų į knygas. – Kada aš jas atgausiu? – paklausiau, ranka sukiodama marški- nių rankogalį. – Kai tik nutarsi spręsti savo problemas.
– KADA? – sugniaužiau kumščius.
– Tai bus tavo pasirinkimas.
Visai pakvaišau. Ėmiau vartyti kėdės, klykti visa gerkle, šaukti, kad noriu savo knygų ir kaip aš galiu KĄ NORS PASIEKTI be knygų, mėtyti kavos puodukus.
Šaukiau, kad negaliu apsikęsti tarp visų šitų KVAIlŲ PAMIŠUSIŲ SUKNISTŲ ŽMONIŲ, jeigu NETURIU KĄ VEIKTI, aš IŠPROTĖSIU čia, jau IR TAIP BlOGAI, o jie dar ir KNYGAS ATĖMĖ, ir buvau nuvesta koridoriumi, spiegdama ir spardydama sienas, spyriau į savo spintą, spyriau į šildytuvą, daužiau viską, kas kieta, o tada dribau ant lovos, dar kartą suklykiau į pagalvę, giliai įkvėpiau ir pradėjau bliauti.
Verkiau tris savaites, bemaž nesustodama. Tai jiems padarė įspūdį.
Psichologiniu požiūriu sprendžiau savo Problemas. Mano akimis žiūrint, atrodė, kad verksiu visą likusį gyvenimą. Žinoma, taip ilgai neverkiau. Galų gale ašaros išseko ir pasijutau truputį geriau, „lowe“ namuose kai kas atsitiko.
Vis bandau išsiaiškinti, kas tai iš tikrųjų buvo. Durnyne ganėtinai mažai veiksmo, beveik nieko nevyksta, todėl labai sumautai daug laiko tenka sėdėti ir galvoti. Žinau tik tiek: ten patekau nejausdama emocijų, nenorėdama gyventi, niekuo pernelyg nesidomėdama, išskyrus badavimą, kol numirsiu.
Kai išėjau, valgiau. Beveik normaliai. Iš pradžių labai stengiausi nieko neprisileisti. Kad ir ką sakytum, kai paguldo į tokią ligoninę, tai didžiulis smūgis tavajam ego. Visa mano tapatybė, visas manasis aš buvo pagrįstas, pirma, mano sugebėjimu badauti ir, antra, mano intelektu, tad mane ištiko visiška tapatybės krizė, kai supratau, kad nė vienas iš šių dalykų niekam nedaro įspūdžio.
Man buvo labai svarbu nebūti viena iš Jų, iš tų kitų ten esančių vaikų: buvau globėjiška, pikta, pasipūtusi, išdidi kaip kokia suknista karalienė karališkame soste. nenustygau, neri- mavau, nenorėjau užmegzti ryšio su kuo nors iš pacientų, nes tai reikštų, kad nesu už juos geresnė.
O Dieve, kaip man buvo svarbu tikėti, kad aš geresnė už juos. Turėjau tikėti, kad jie beviltiškai susimovę, o aš – tik per klaidą tarp jų patekęs svečias.
Jie buvo vaikai, o aš – suaugusi; jiems visko reikėjo, o man– nieko.
Viską sugadino Dveinas, nors buvo tik kokių keturių pėdų ūgio. Dveinui buvo vienuolika: plaukai pasišiaušę kuokštais, akiniai tokio storio, kad akys atrodė dviejų colių dydžio, kelnytės amžinai smunka ir bando nukristi. Jis buvo mašinų vagis, dykinėtojas, pa- mestinukas, valstijos globotinis.
Kai pasirodžiau, jis ten buvo jau daugiau nei metus. Tai jis kaip paklaikęs nešė subinę koridoriumi tą pirmąją dieną. Prieš tai, kai iš manęs atėmė knygas, sėdėjau skaitydama prie stalo, o jis užsilipo ant kėdės šalia. stumtelėjo akinius sau ant nosies.
– Sveika,– tarė jis, baisiai spoksodamas į mane. Žvilgtelėjau į jį. – Labas,– šaltai atsakiau. Kurį laiką pasėdėjome. – Nori pažaisti „Lego“?– paklausė jis.
