„Karališkoji šeima atvyko į Los Andželą apsipirkti, tad maniau, jog darbas nebus labai varginantis. Paaiškėjo, kad saudietės atvyko į Angelų miestą ne tik apsipirkti, bet ir darytis plastinių operacijų. Parduotuvėse jos lankėsi kasdieną, praleisdamos ten visą dieną. Jeigu jos nelakstė po prekybos centrus, tai buvo klinikose, kur joms buvo atliekamos grožio procedūros, arba sėdėjo restoranuose, ilsėdamos tarp apsipirkimų ir medicinos procedūrų“.
Taip savo patirtį patarnaujant Saudo Arabijos karališkajai šeimai aprašo Jayne Amelia Larson knygoje „Vežiojau arabų princeses“. Per septynias savaites ji praleido šimtus valandų už vairo. Tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų ir patirtis susidūrus su valdžios hierarchija bei dvaro intrigomis ją pakeitė visam laikui. Jayne buvo vienintelė moteris tarp visų vairuotojų.
Įdomu tai, kad Saudo Arabijoje moterims apskritai draudžiama vairuoti automobilį, o saudiečiai paprastai nenori, kad moterys juos vežiotų kitose šalyse. Ką ir kalbėti: jie nenori, kad moterys kaip nors ribotų jų „laisvę“ iki tokio lygio, kad Saudo Arabijos pilotai neretai atsisako leistis, jeigu skrydžių valdymo centre skrydžių vadovas yra moteris. To dar betrūko, kad moteris jiems nurodinėtų!
Tačiau Jayne atsitiktiniai tapo saudiečiams vertingu žmogumi. Kaip nepamainoma Los Andželo „čiabuvė“ ji pažino miestą geriau ir galėjo nepastebimai gauti daugiau nei kiti vairuotojai – dažniausiai imigrantai, gyvenantys mieste palyginti neseniai. Jos pasakojimas apie septynias savaites, praleistas su arabų princesėmis – tai istorija apie neįsivaizduojamą prabangą, išlaidumą ir baisią tuštumą, kuri slypi po milijonais išleistų dolerių.
„Laikas nuo laiko viena jauna tarnaitė atbėgdavo prie automobilių su krepšiais, prikimštais Jimmy Choo batų, glėbiu Dioro suknelių ar „Hermes“ siūlomų visų įmanomų spalvų krokodilo odos Birkin rankinių (kainuojančių net po 150 tūkstančių dolerių). Saudo Arabijos moterys apsiperka ne tik todėl, kad mėgsta gražius naujus daiktus, bet ir todėl, kad dėl to jaučiasi geriau“.
Saudo Arabijoje daugelis moterų privalo siųsti apsipirkti artimiausius giminaičius vyrus – netgi kai reikia moteriškų apatinių. Tradiciškai pardavėjais dirba vyrai, nes konservatyvūs musulmonai neleidžia moterims dirbti už namų ribų, kur jas galėtų stebėti svetimi vyrai. O svetimi vyrai pardavėjai juk taip pat negali pamatyti ar šnekėtis su saudiete princese!
Tad nenuostabu, kad Jungtinėse Valstijose ar Europoje saudietės perka labai daug prekių. Ne tik dėl to, kad gali tai daryti, bet ir dėl to, kad tai joms turi suteikti staigų galios ir galimybės pačioms priimti sprendimus pojūtį, netgi jeigu tenka spręsti tokį banalų klausimą, kaip rankinės spalvos pasirinkimas. Už Karalystės ribų jos pasikeičia taip, kad galima patirti šoką.
„Įsodinimo į lėktuvą metu saudietės atrodo kaip juodi debesys, o paskui, kai lėktuvas palieka Saudo Arabijos oro erdvę, jos staiga nusimeta tamsias čadras, išsirengia ir pavirsta tviskančiomis, elegantiškomis moterimis“.
Kaip čia taip? Ogi paprasčiausiai. Už Saudo Arabijos ribų jos gali nešioti ką nori ir mielai tuo naudojasi.
Išsiaiškinti, apie kokį žmogų rašoma šioje knygoje, nepavyko, bet ši užduotis yra beveik neįvykdoma. Nes Saudo Arabijos princesė nėra kažkoks išskirtinis asmuo, kaip, tarkime, Monako princesė. Kodėl? Jų yra labai daug. Princesės tam tikra prasme yra nežinomos – dukterų gimimas karališkoje šeimoje dažnai visai nedokumentuojamas.
„Ne todėl, kad dukterys yra mažiau mylimos, bet, tikriausiai, dėl to, kad būdamos mažiau vertingos, dukros nebūtinai turi būti registruojamos. Šiuo metu Saudo Arabija turi tūkstančius princų. Skaičiuojama, kad karalius Fahdas, 2005 metais miręs Abdul Azizo sūnus, turėjo per šimtą žmonų“.
Pagal Saudo Arabijos papročius vyras per savo gyvenimą gali turėti tiek žmonų, kiek jam patinka, tačiau ne daugiau kaip keturias vienu metu. Ir su visomis turi elgtis vienodai jų išlaikymo, su jomis praleidžiamo laiko, dovanėlių teikimo, mušimo ir panašių dalykų požiūriu. Tai, kas eiliniam beduinui, gyvenančiam dykumoje, yra lengvai įvykdoma – pastatei keturias vienodas palapines ir klausimas išspręstas – princui milijonieriui tai reiškia vienodus rūmus ir vienodai dalijamą turtą.
Sprendžiant iš visko, Saudo Arabijos moterys vertina poligamiją. Jos bent jau gali pailsėti nuo vyro, kai šis leidžia laiką su kitomis žmonomis. Bet faktas yra tas, kad jos visą laiką turi būti vyro žinioje ir rūpintis, kaip išlaikyti jo susidomėjimą savimi. Tai reiškia – jeigu kalbėsime apie pačius turtingiausius – brangiai kainuojančias procedūras geriausiose Beverly Hills plastinės chirurgijos klinikose.
Viena iš autorės aprašomų princesių „apsisuka lėtai, labai atsargiai, nes yra sutvarstyta nuo klubų iki ausų“. Rūpintis kuo nors kitu, išskyrus tokio pačio gyvenimo lygio užtikrinimą visoms žmonoms, vyrai neprivalo (nors ir tai nėra privaloma – erzinančios ar nepaklusnios žmonos be vargo galima tyliai atsikratyti).
„Užmušk mane, bet padaryk, kad aš būčiau graži! Moterys visame pasaulyje tą patį sako skirtingomis kalbomis. Nežinau jokio vyriško ekvivalento“.
Jaunesnės princesės, kurios jau šiek tiek pažino Vakarų pasaulio gyvenimo skonį, dažnai kenčia dėl apribojimų, kuriuos joms užkrauna šeima ir griežtos taisyklės. Neretai, pačios daug metų gyvenusios priespaudoje, jos išlieja pyktį ant silpnesnių – po keliolika valandų per parą dirbančių tarnaičių iš Afrikos ir Filipinų.
Ką gi, valdžia, sadizmas ir patologija paprastai būna pavojingas mišinys. Daugelis knygoje aprašomų situacijų ar istorijų lyg ir nieko nauja nepasako apie „islamo moteris“, tačiau kažkodėl tai gerai skaitosi. Gal dėl to, kad princesių gyvenimas visuomet yra kažkoks abstraktus ir keliantis susižavėjimą. Ir vis dėlto jaučiu, kad norėtųsi autentiškesnio „užkulisinio“ princesių gyvenimo – visko, kas dedasi už širmos – aprašymo.
