Joje rašytojas kalba apie lemtingus žmogaus gyvenimo slenksčius – meilę, santuoką, vaikų gimimą, naują darbą ar naujus namus, nelaimes ir netektis. Autorius atkreipia dėmesį į amžinąsias tiesas, parodo jų galią duoti atsakymą į šiuolaikinius klausimus ir palengvinti mūsų dalią didžiųjų pokyčių laiku. Žmogui, žengiančiam iš gerai pažįstamo pasaulio į naują, neištirtą teritoriją, siūlo pagalbą – palaiminimą, kuris padeda išsaugoti dvasios ramybę arba ją susikurti. Siūlome paskaityti paskutinį J.O'Donohue interviu ir ištrauką iš knygos „Palaiminimų knyga“ ( „Tyto alba“ ). - Kas yra palaiminimas ir kam skirta ši knyga?
- Palaiminimas – tai šviesos ratas, supantis žmogų, kad jį apsaugotų, gydytų ir stiprintų.
Tai yra maloninga malda, kai žmogaus širdis susipina su dieviška širdimi. Kai palaiminimas ištariamas, atsiveria langas į amžinybę. Laimė, nereikia baigti jokių specialių mokslų, kad galėtume palaiminti vienas kitą. Tereikia susitelkti ir savyje atrasti tinkamų žodžių.Palaiminimus skiriu ne tik naujiems namams, santuokai ar vaikui, bet ir nusikaltėlio tėvams, ir tiems, kurie prarado vaikus, tremtiniams, tiems, kurie kenčia vienatvėje arba patyrė nesėkmę.Šie palaiminimai gali padėti drąsiai pasitikti sunkmetį, mesti jam iššūkį.Tikiu, kad sieloje, širdyje, mes esame namuose. Niekada iš jų neišeiname, ir niekada neišeisime. Kaip sunku priimti šią mintį. Ir vis dėlto, kai į savo širdis įsileidžiame rūpinimąsi kitais, kažkas įvyksta. Yra nematomas gyvenimas, kuris mus sapnuoja; jis žino mūsų tikrąją kryptį ir lemtį. Net nenumanome, kad galime savimi pasikliauti, todėl neturėtume bijoti pasikeitimų.
- Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie išgyvena vidinius konfliktus arba su kuo nors konfliktuoja?
- Kiekvienas kovojame, bet būna metas, kai ta kova būna atšiauresnė, skausmingesnė, vienišesnė nei įprastai. Mano patarimas būtų toks: kai atsiduriate kovos ar konflikto įkarštyje, pasistenkite panirti į savo sielos gelmes, ten, kur esate ramūs, įsiklausykite į instinktus. Kitas patarimas – į konfliktą, neramumus žvelkite kaip į neišvengiamą pasikeitimą.
Imkime pavasarį – tada viskas keičiasi, be kaitos nebūtų augimo. Dabar, kai esate įsitraukę į kovą dėl išgyvenimo, nepastebite, bet vėliau, vieną dieną, suprasite ir pamatysite nuostabius vaisius, kuriuos subrandino pasikeitimas.
- Koks yra Jūsų mėgstamiausias airiškas palaiminimas?
- Man patinka senieji airių palaiminimai – „Tegul kelias visad pasitinka jus svetingai, o vėjas pučia į nugarą“, „Tegul saulė šildo jūsų veidą, o lietus gaivina jūsų laukus“, „Iki kito mūsų susitikimo tesaugo jus Dievo ranka“, „Kad pusvalandžiu anksčiau patektum į rojų, kol velnias dar nesužinojo, jog mirei“. Trumpas ir greitas palinkėjimas – tinkamas mūsų skaitmeniniam pasauliui (juokiasi).
- Gyvenate tolimojoje Konemaroje. Atšiaurus kraštovaizdis, darganos. Rašote sielą džiuginančias knygas, esate nepaprastai populiarių knygų autorius, gerbiamas Dublino literatūrinio pasaulio atstovas.
- Vakarų Airijoje, kurios peizažas vaizdingas, mistiškas, mano siela jaučiasi namie. Pastaraisiais metais gyvenu Konemaroje, prie Atlanto vandenyno. Man patinka jos niūruma. Tai tarsi nieko neveikimo vieta, kuri išriša daug kalčių, išnarplioja susipainiojusius mazgus, tinklus, kuriais supainiojame savo mąstymą, gebėjimą suvokti. Tai asketiška, niūri apreiškimo vieta, kur daugybė dalykų tampa skaidrūs. Kai esu namuose, kai mano protas nurimsta, sulaukiu daug svečių, aplankančių baltą popieriaus lapą.
- Gimtąjį kraštovaizdį vadinate „pirmapradėmis gyvenimo įsčiomis“. Bet juk kraštovaizdis inertiškas, argi ne taip jis veikia ir žmones?
- Ne, manau, kad čia slypi pasirinkimas. Didžiulis skirtumas, ar išeidami ryte iš namų žengiate į, jūsų manymu, inertišką, beribę erdvę, ar einate į gyvą ir guvią. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kraštovaizdis yra gyvas. Vienas mane labiausiai stebinančių dalykų – kaip žmonės uzurpavo sąmonės sąvoką, imperialistiniu būdu pritaikė ją sau, išbraukė ir gyvūnijos karalystę, ir kraštovaizdį. Jų sąmonė tiesiog nėra tokia kaip mūsų. Žmogaus, net didžiausio asketo, protas nesugebėtų ištverti tylos ir ramybės, o peizažas, gyvūnai tai gali.Mes paskutiniai čia atvykome, žmonės – vėlyvieji svečiai, penkios minutės iki vidurnakčio, jei pasaulio sukūrimą suvoktume kaip vieną dieną. Ir viskas, ko gviešėmės savo vardu, sumenkinome, pasekmės tragiškos: per mus planeta tampa negyvenama, darome jai milžinišką žalą. Man atrodo, kad kraštovaizdis – tai pirmasis raštas. Tai yra išmintingiausias tekstas. Ir mums jis ne svetimas – esame žemės vaikai, žemė yra mūsų kūnuose. Išorinis ritmas atsikartoja mūsų viduje.
- O ką galėtumėte pasakyti mums, gyvenantiems miesto kakofonijoje?
- Yra tos kakofonijos ir mieste, ir gamtoje, net tuščiausiame lauke. Vakarų Airijoje, kai kyla audra, merkia lietus, atslenka rūkas – visa tai tarsi prišaukia melancholiją. Nesakau, kad gamtoje tėra maloni būtis. Teigiu, kad gamta – pirminis kompanionas, imlus ir daugialypis. Pamenu, prieš keletą metų Kalifornijoje išgirdau fiziką Brianą Swimme‘ą sakant, jog esame pirma karta, sugebėjusi užmiršti, kad gyvena Visatoje. Tai tikrų tikriausia tiesa, nors keista tarti šiuos žodžius. Naktį, kai miesto dangų užtraukęs smogas, žmogui neateina į galvą, kad jis yra vidury neaprėpiamos begalybės.
- Jūsų tėvas ir dėdė – ūkininkai, tėvas – ir mūrininkas. Motiną vadinate savo „gyvenimo užuovėja“. Kokia buvo Jūsų šeima?
- Tai buvo atvira, teisinga šeima. Mano tėvas buvo nepaprastai nepriklausoma asmenybė, malonus žmogus, bet toks, kaip pats sakydavo, kuris niekam niekada nebus skolingas. Jis buvo laisvas ir nuoširdus. Ir labai linksmas, tačiau nuolat persekiojamas – gerąja prasme – amžinybės. Kai dirbdavome, dažnai apie ją kalbėdavo, bet ne taip, kad ir mus tai apsėstų, bet jo kalba darydavo įspūdį. Jis buvo pamaldus, švenčiausias iš visų mano sutiktų žmonių, įskaitant ir kunigus. Dažnai, kai artėdavome prie jo, dirbančio plynaukštėje, kur buvo mūsų daržai, išgirsdavome jį meldžiantis. Tėvas tikrai buvo pasinėręs į būtį, jis jautė – man regis, ir aš tai paveldėjau – daiktų trumpalaikiškumą. Dažnai sakydavo: „Gyvenimas yra kaip rūkas kalno viršūnėje. Plevena, tuoj išsisklaido – rodos, nė nebuvo“. Taip tėvas pasakydavo, kad esame čia tik svečiai, svetimi.
- Dvylikos patekote į internatą, paskui – į garsiąją Airijos Maynootho seminariją. Kada nusprendėte rinktis kunigystę?
- Dar vidurinėje mokykloje, prieš stodamas į seminariją, jaučiausi persmelktas minties apie trumpalaikiškumą. Norėjau ką nors padaryti, kas paverstų daiktus amžinais. Rinkausi iš dviejų sričių – medicinos ir kunigystės. Galiausiai supratau, kad jeigu nesirinksiu kunigystės, tai mane persekios visą gyvenimą. Tiesą pasakius, mokydamasis seminarijoje, niekada nenusivyliau. Žinojau, kas laukia Maynoothe, ir tai buvo nuostabi kelionė.
Maynootho seminarija – viena nuostabiausių mokymosi vietų Europoje. Ji turi milžinišką patirtį, ten sutikau tokių mokslininkų, kaip profesoriai Jerry Wattsas ir Tomas Marshas, Feinas ir Patas Hannanas. Jie buvo pasaulinio lygio figūros, atvėrė man išminties ir mokslo lobyną.Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų, lyg mano vaikystės atbalsis. Pamenu, septynerių kopiau į kalną prižiūrėti karvių – ten pirmąkart atradau erdvę ir atstumą, suvokiau, kad gamtoje esu atskiras objektas. Panašiai atsitiko ir maždaug 21-erių, kai protas pabudo, ir staiga supratau, kad mintis ir suvokimas yra tie akiniai, pro kuriuos viską matome. Mąstyti kūrybiškai ir kritiškai – didelė privilegija ir bauginama atsakomybė.
- Ar Jums nekilo prieštaravimų, ar tie pasauliui iššūkį metantys intelektai, tarp kurių patekote, skatino tai daryti?
- Man jie atrodė labai stimuliuojantys ir iš tikrųjų žadino. Galbūt todėl, kad toks esu, visada sugebėdavau mikliai įsisavinti sąvokas, uždaroka sistema man tapo natūralia erdve, lyg būčiau vienas paliktas pasaulio pakrašty. Tačiau reikėjo įsileisti atsivėrusius dalykus. Ir net kai po devyniolikos metų palikau kunigystę, vis žvelgdavau atgal – tai buvo tarsi dekonstrukcijos metas. Stengiausi pats ir skatinau savo parapijiečius nuolat miklinti pirštus. Skamba keistai, lyg mokantis groti muzikos instrumentu, o iš tikrųjų bandžiau pats ir skatinau kitus traukyti apgaulingus tinklus, kurie žalojo sielas.
- Daugelį metų kunigavote, turėjote parapiją. Po devyniolikos metų šią savo gyvenimo dalį užvertėte tarsi knygą. Kodėl?
- Tai itin subtilus klausimas. Man prireikė daug laiko, kad apsispręsčiau. Geriausias mano sprendimas buvo tapti kunigu, o antras geriausias sprendimas – pasitraukti iš viešos kunigo tarnystės.
Tam buvo dvi svarbios priežastys. Pirmoji – konfliktas su vyskupu, pageidavusiu, kad visą savo laiką skirčiau tarnystei parapijoje, o man reikėjo laiko ir rašymui. Siūliau visokių kompromisų, bet nė vienas netiko. Jis norėjo arba visko, arba nieko. O antroji priežastis – palaipsniui ėmiau vis mažiau rasti bendra su sistema, kuriai priklausiau. Niekada nesilaikiau pozicijos, kuria netikėjau, tad galiausiai pagalvojau: „Dieve, juk atidaviau tiek savo gyvenimo metų“. Sistema man tapo našta, o ne dovana.
Ištrauka iš knygos „Palaiminimų knyga“: „Kiekviena nauja diena yra stebuklingas takas, kviečiantis vis kitur. Kaip tik dienomis mūsų gyvenimas pamažu įgauna regimą pavidalą.
Dažnai atrodo, kad tenka labai ilgai keliauti, kol pasiekiame tai, kas visą laiką buvo šalia. Retai sulaukiame ryto, kai nauja diena taip apstulbina, jog negalime apsispręsti, kokį nuotykį rinktis. Dienos virsta rutina, tokiu pat įpročiu kaip kasryt praustis ar apsirengti. Bet jei suprastume, koks trumpas mūsų gyvenimas, išmoktume branginti kiekvieną dieną. Būna dienų, kurių žmonės niekada nepamiršta.
Vieną rytą vyriškis pabunda jausdamas tuštumą, kuri slegia jį daugelį metų. Jis jau prisitaikęs, išmokęs su tuo gyventi. Ir šią dieną jau moka pradėti, savaime jai tinkamai nusiteikia. Vėliau į darbą jam paskambina moteris, kurią kadaise pažinojo. Niekada jos nebuvo pamiršęs. Nuolat jautė, kad ji būtų galėjusi tą dvasios tuštumą užpildyti. O dabar visai netikėtai ji klausia, ar negalėtų susitikti ir kartu papietauti. Padėjęs telefono ragelį jis jau girdi, kaip veriasi durys – jaučia, kad greičiausiai visas gyvenimas pasikeis.
Kažkur kitur moteris atsibunda šalia savo vyro; jaučia nuovargį vien pagalvojusi apie ryto darbus ir vaikų priežiūrą kiaurą dieną. Tačiau susiima ir įtikina save, kad iš tiesų viskas sekasi puikiai. Su vyru pastaruoju metu daug geriau vienas kitą supranta, liovėsi nesutarimai su vyriausiuoju sūnumi, o finansinė padėtis net labai pagerėjo. Ji atsikelia ir eina į dušą praustis. Net tyliai niūniuoja sau po nosim. Kaip įpratusi persibraukia krūtinę ir užčiuopia gumbą. Atsiveria bedugnė. Šios dienos ji niekada nepamirš.
O mes dažnai praleidžiame dieną, tarsi ji būtų savaime suprantama. Jokia diena nepriklauso mums. Kiekviena diena yra dovana. Gaila, bet šydas nuo akių dažnai nukrinta tik ko nors netekus, bet paprastai būna per vėlu. Likimas prie mūsų artinasi tyliai. Paskui trenkia žinia, kurios nesitikėjome. Amžinybė atsiskleidžia laike. Pagal kontempliatyvią tradiciją, rytas yra metas pasitikti naują dieną atvira širdimi ir su kūrybingomis viltimis.
Kartą vakare užsukau į mūsų šeimos ūkį. Kaip tik tuomet gimė veršiukas – drėgnas, garuojantis kūnas šlumštelėjo ant žemės. Vidurnaktį vėl išėjau pažiūrėti karvės: veršiukas gražiai nulaižytas, žindo pirmąjį pieną. Mėnesienos šviesoje viskas atrodė ramu ir gražu. Kokia nuostabi naktis ateiti į šį pasaulį. Net genialus naujagimis negalėtų įsivaizduoti, kad žemėje jo laukia tokia staigmena – kai aušrai pažėrus stebuklingų spalvų, nušvinta kalnai, upė ir dangus.
Aušros liturgija skelbia ateinančios dienos stebuklą. Tamsos magiją perskrodžia spalvos ir šviesa, kviečianti gyventi, žadanti naujų galimybių. Nieko keista, kad viltį ir naują pradžią visada siejame su aušra. Kiekviena diena – tai šviesos laukas, kuriame atsiveria gyvenimo keliai. Nauja diena yra paslaptingas ir sunkiai suvokiamas lopšys, jame glūdi įvykiai, kuriems lemta mus žadinti, mesti mums iššūkį.
Kiekviena diena vis kitokia, ir nėra dienos, kuri nesikeistų: kiekviena užima vis kitą erdvę, prišaukia naujas pradžias. Diena kas akimirką bėga į priekį, žybteli gyvenime ir išnyksta, nes ją keičia kita. Argi ne nuostabu, kad gyvename tarsi vis mezgamuose ir irstančiuose nėriniuose? Dažnai prabėgančioje akimirkoje glūdi ateities įvykių esmė – ta netikėta sekundė, kai pažvelgęs į tėvo ar motinos akis pamatai grėsmingai artėjančią mirtį. Arba sekundė, kai išgirsti sušvelnėjusį balsą ir supranti, jog užsimezga draugystė. Arba pagauni draugo žvilgsnį ir žinai, kad tave supa meilė. Kiekviena diena yra pilna atpažinimų.
Tai puikiai iliustruoja tokia metafora – rašytojo darbas. Kiekvieną rytą rašytojas sėda prie tuščio balto lapo, gulinčio ant stalo. Patogiai įsitaisęs jis ruošiasi į kelionę svečiuosna. Tam, kas bus sukurta, rėmus nustato jo atmintis, troškimai ir įgūdžiai. Rašytojas neturi supratimo, kas iš to išeis. Tačiau nepaisant šitų ribų, kūrybinis darbas nukreips reikiama linkme. Kiekvienas iš mūsų yra savo dienų kūrėjas. Kuo sąmonė vientisesnė ir aiškesnė, tuo originalesnis ir kūrybiškesnis bus mūsų gyvenamas laikas“.
