Tik pačios tvirčiausios atlaiko šį spaudimą.
„Pasirinkti auginti neįgalius vaikus gali tik labai stiprios moterys“, – įsitikinusi psichologė Audronė Zimblienė.
Jos žiniomis, dauguma motinų sovietiniais laikais atsisakydavo savo neįgalių vaikų: „Joms būdavo gėda. Ypač dėl vaikų, turinčių Downo sindromą.“
Specialistė savo akimis matė, kaip neįgalius vaikus augindavo ne motinos, bet močiutės. „Tada tėvai nesulaukdavo tiek daug pagalbos iš aplinkinių, turėjo dirbti. Kitas mamos pasirinkimas – aukoti visą gyvenimą ir sėdėti užsidariusiai su vaiku“, – aiškino psichologė.
Bet visuomenė ne tik anksčiau atstumdavo nesveikus žmones.
Kaip sovietmečiu, taip ir dabar moterys yra veikiamos kolektyvinės pasąmonės. „Dabar propaguojamas glamūrinis gyvenimas – gražus kūnas, graži išvaizda. Neįgalūs vaikai iškrinta iš šio konteksto“, – pažymėjo specialistė.
Ir dabar, ir anksčiau gimus neįgaliam vaikui moteris pirmiausia išgyvena kaltės jausmą. Jos apsisprendimui – auginti ar apleisti – didelę reikšmę turi vyro palaikymas bei šeimos kultūra ir filosofija.
„Būna šeimos optimistės ir pesimistės. Toks vaikas gali būti dovana arba bausmė“, – aiškino A.Zimblienė.
Specialistė neprieštarautų, jei į vaikų darželį, kurį lanko jos atžala, būtų vedami ir vaikai, turintys Downo sindromą.
„Jie gyvena jausmų vedami, jie labai geri žmonės, prisitaiko prie aplinkos. Norėčiau, kad mano vaikas augtų šalia vaiko su Downo sindromu. Maniškis mokytųsi priimti kitus, nugalėti savo egoizmą. Ir patys neįgalieji nesijaustų atskirti“, – įsitikinusi A.Zimblienė.
Ne tik vaikams su Downo sindromu, bet ir jų motinoms būtų labai naudinga, jei jų atžalos daugiau laiko praleistų ne šeimoje.
„Mamos kartais labai stipriai globoja savo vaikus. Tai neleidžia jiems savarankiškai vystytis. Jiems naudinga pamatyti nepagražintą gyvenimą“, – dėstė specialistė.
Nors ir reikalingi pagalbos, neįgalieji nėra porcelianiniai. Jų nereikia nešioti ant rankų. Jie trokšta gyventi paprastą gyvenimą, bendrauti, juoktis ir leisti laiką taip, kaip ir sveikieji.
