Netrukus po to įvyko Šeril kreipėsi į savipagalbos grupę. Netrukus ji ėmė suvokti, kad yra kopriklausoma ir nebekontroliuoja savęs. Dabar ji gyvena atskirai nuo savo vyro ir ruošiasi skyryboms. Moteris jaučiasi geriau.
Kopriklausomybė nebūtinai išsivysto tiems, kuriems tenka susidurti su problemų turinčiais žmonėmis. Kristen yra ištekėjusi moteris ir turi du vaikus. Nei jos šeimoje, nei giminėje nėra buvę sergančiųjų alkoholizmu ar kitomis priklausomybės ligomis. Tačiau ši moteris save laiko kopriklausoma. Ji sako, kad jos bėda ta, jog kitų žmonių nuotaikos veikia jos emocijas, ir tuomet ji mėgina kontroliuoti tų žmonių jausmus.
„Jei mano vyras linksmas, aš, jausdamasi atsakinga už tai, irgi tampu linksma. Jei jis liūdnas, už tai irgi jaučiuosi atsakinga. Aš nerimauju, man būna nejauku, liūdna, kol mano vyras nepasijunta geriau. Stengiuosi daryti ką nors, kad jis pasijustų geriau. Jaučiuosi kalta, jei to nepajėgiu. O vyras pyksta, kad kažką darau. Taip elgiuosi su visais – tėvais, vaikais, svečiais, kurie ateina pas mane į namus. Jaučiu, kad su kitais žmonėmis kažkaip prarandu save. Kažkaip su jais susilieju,“ – guodėsi Kristen.
Amerikiečių psichologė Melody Beattie savo knygoje „Ne-priklausomi“ supažindina su kopriklausomais – žmonėmis, linkusiais pernelyg kontroliuoti kitus. Pirmiausiai tai žmonės su priklausomybių valdomais artimaisiais. M.Beattie nuomone, kontrolė – tik iliuzija. Mes negalime suvaldyti kito žmogaus minčių ar emocijų ir prievarta veikti jų valios. Knyga „Ne-priklausomi“ yra apie tai, kaip apsisaugoti nuo skausmo ir suimti gyvenimą į savo rankas.
M.Beattie knygoje pateikia daug įvairių kopriklausomybės pavyzdžių. Psichologė aiškina, kad kopriklausomybė – sudėtingas dalykas. Žmonės taip pat yra sudėtingi. Kiekvienas žmogus unikalus, ir kiekvieno situacija – skirtinga. Kai kurie žmonės dėl kopriklausomybės patyrė daug skausmo ir išseko. Kiti buvo paveikti nežymiai arba visai nepaveikti. Kartais kopriklausomybė būna atsakas į kito asmens alkoholizmą, kartais – ne. Kiekvieno kopriklausomojo patirtis unikali, susiformavusi iš jo ar jos gyvenimo aplinkybių, istorijos ir asmenybės.
Tačiau visos istorijos turi bendrą tendenciją. Kopriklausomybę sudaro tai, kaip mes reaguojame į mus supančius žmones. Ji susideda iš mūsų ryšių su kitais – alkoholikais, žmonėmis, turinčiais liguistą potraukį lošti, priklausomais nuo sekso ar linkusiais persivalgyti, taip pat su normaliais žmonėmis.
Tačiau kas yra kopriklausomybė? Yra daug šio žodžio apibrėžimų.
Knygoje „Kopriklausomybė – nauja problema“ Robertas Subby rašo, kad kopriklausomybė – tai „emocinė, psichologinė būklė ir elgesio modelis, atsirandantys tada, kai pernelyg ilgai laikomasi taisyklių, draudžiančių atvirai reikšti jausmus ir kalbėtis apie asmenines bei tarpasmenines problemas“.
Earnie Larsenas, kopriklausomybės specialistas, vienas pirmųjų ėmęsis tyrinėti šį reiškinį, kopriklausomybę apibrėžia kaip „išmoktą elgseną, kuri pasmerkia žmogų nesėkmei, ar charakterio trūkumus, kurie menkina gebėjimą užmegzti ar palaikyti meilės kupinus santykius“.
M.Beattie pateikia ir keletą paprastų žmonių apibrėžimų.
– Kopriklausomybė reiškia, – pasakė viena moteris, – kad aš rūpinuosi kitais.
– Būti kopriklausomai reiškia būti ištekėjusiai už alkoholiko, – pasakė kita.
– Kopriklausomybė, – tarė trečia, – reiškia, kad aš esu paskendusi alkoholikų reikaluose.
– Tai reiškia, kad aš vis ieškau žmogaus, kuriuo galėčiau rūpintis.
– Kopriklausomybė? Tai reiškia, kad bet kuris vyras, kuris mane trauks, kurį aš pamilsiu ar už kurio ištekėsiu, sirgs priklausomybės liga ar turės kitą rimtą bėdą.
– Kopriklausomybė, – aiškino vienas žmogus, – tai žinojimas, kad visi santykiai, kuriuos užmegsi, skausmingai tęsis be galo arba baigsis vis taip pat – blogai. Arba nutiks ir viena, ir kita.
Žodis „kopriklausomybė“ atsirado XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Robertas Subby ir Johnas Frielis knygoje „Kopriklausomybė – nauja problema“ rašo: „Pradžioje žodžiu „kopriklausomasis“ būdavo apibūdinamas žmogus, kurio gyvenimas vienaip ar kitaip pažeistas, nes jis susijęs su asmeniu, priklausomu nuo cheminių medžiagų. Buvo manoma, kad kopriklausomam ligonio sutuoktiniui, vaikui ar mylimajam atsiranda poreikis kovoti su gyvenimu, kuris nėra normalus – taip reaguojama į kito asmens piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais.“
Specialistai jau seniai įtarė, kad priklausomybės ligomis sergančių asmenų artimiesiems nutinka kažkas keista. Buvo atlikti tyrimai, kurie atskleidė, jog daugelio nealkoholikų ar cheminės priklausomybės neturinčių, bet artimai bendraujančių su alkoholikais žmonių fizinė, psichinė, emocinė ir dvasinė būsena panaši į alkoholikų.
Kopriklausomybės sąvoka tapo platesnė. Specialistai pradėjo geriau suprasti, kaip žmogus, priklausomas nuo cheminių medžiagų, veikia savo šeimą ir kaip šeima veikia jį. Imta įžvelgti ir sąsajų su kitomis problemomis, pavyzdžiui, persivalgymu, neprivalgymu, liguistu potraukiu lošti bei tam tikru seksualiniu elgesiu. Šie sutrikimai panašūs į vieną sutrikimą, arba ligą, – alkoholizmą.
Taip pat specialistai ėmė pastebėti, kad daugeliui žmonių, palaikančių artimus santykius su kokį neįveikiamą potraukį turinčiu žmogumi, išsivysto poreikis tam tikru būdu reaguoti ir susitvarkyti su problema – panašiai kaip būna alkoholikų artimiesiems. Šioms šeimoms irgi nutikdavo kažkas keista.
Specialistams ėmus aiškiau suvokti, kas yra kopriklausomybė, paaiškėjo, kad ją turi kur kas daugiau žmonių grupių: suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, chroniškomis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji, taip pat slaugytojos, socialiniai darbuotojai ir įvairūs žmonės, teikiantys pagalbą kitiems.
Nutraukęs santykius su problemų turinčiu partneriu, kopriklausomas vyras ar moteris dažnai ieško naujo problemų turinčio asmens ir toliau elgiasi pagal seną šabloną. Atrodo, toks elgesys, arba susidorojimo mechanizmas, visiškai užvaldo žmogaus gyvenimą – žinoma, jei jis nesistengia keistis.
Ar pakako pasakyti tik tai, kad kopriklausomybę sukelia artimų santykių palaikymas su rimtai sergančiais, elgesio problemų ar priklausomybių turinčiais žmonėmis? Alkoholizmas šeimoje padeda atsirasti kopriklausomybei, bet, atrodo, ją nulemia ir daug kitų gyvenimo aplinkybių.
Viena gana dažna priežastis – asmeniniai ar profesiniai santykiai su problemų turinčiais, vargstančiais ar priklausomais žmonėmis.
Tačiau, rodos, yra ir kita priežastis – nerašytos, garsiai neįvardijamos taisyklės, dažniausiai atsirandančios tarp artimiausių giminaičių, padedančios pamatus santykiams vienų su kitais.
Tos taisyklės draudžia kalbėtis apie iškilusias problemas, atvirai reikšti jausmus, nuoširdžiai, sąžiningai bendrauti, turėti realių lūkesčių (pavyzdžiui, suprasti, kad esi pažeidžiamas ir netobulas žmogus), būti šiek tiek savanaudžiu, pasitikėti kitais ir savimi, žaisti ir linksmintis bei iš pamatų sudrebinti ramų šeimos gyvenimą savo tobulėjimu ar pokyčiais – nesvarbu, kiek jie naudingi būtų.
Kopriklausomasis – tai žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį.
Tas kitas asmuo gali būti vaikas, suaugęs žmogus, mylimasis, sutuoktinis, brolis, sesuo, senelis, tėvas, klientas ar geriausias draugas. Jis gali būti alkoholikas, narkomanas, psichinę ar fizinę negalią turintis asmuo, normalus žmogus, retkarčiais jaučiantis liūdesį.
Tačiau kopriklausomybės esmė susijusi ne su kitu asmeniu, kad ir kaip tvirtai mes tuo tikėtume. Ji susijusi su mumis, su tuo, kaip leidžiamės veikiami kito žmogaus elgesio ir kokiais būdais patys mėginame tą žmogų paveikti: perdėtu jaudinimusi, poreikiu kontroliuoti, perdėta pagalba, perdėtu rūpinimusi, žema saviverte, artima neapykantai sau, savęs tramdymu, per dideliu pykčio ir kaltės jausmu, ypatinga priklausomybe nuo keistų žmonių, potraukiu keistenybėms, susikoncentravimu į kitus ir savęs apleidimu, bendravimo problemomis, intymiomis problemomis ir nuolatiniu keliavimu per penkių stadijų gedėjimo procesą.
Ar kopriklausomybė yra liga? Kai kurie specialistai teigia, kad tai ne liga, o normali reakcija į nenormalius žmones. Kiti specialistai kopriklausomybę laiko chroniška, linkusia progresuoti liga. Jie teigia, kad kopriklausomieji ieško ligonių – jiems reikia jų, kad jaustųsi iškreiptai laimingi.
Jie teigia, kad, pavyzdžiui, alkoholiko žmona turėjo ištekėti už geriančio vyro ir jį pasirinko, nes nesąmoningai jautė, kad jis yra alkoholikas. Be to, jai reikėjo, kad jis gertų ir muštų ją, idant pajustų pasitenkinimą.
Pastaroji nuomonė yra pernelyg kategoriška. Esu tikra, kad kopriklausomųjų nereikia vertinti taip kategoriškai. Kiti žmonės mums jau ir taip griežti. Mes esame pakankamai griežti sau. Per draugus irgi pakankamai prisikentėjome. Ligos ir žmonės pavertė mus aukomis. Kiek apgaudinėjome save, kiekvienas iš mūsų turime nuspręsti patys.
Kopriklausomybė tikriausiai persekiojo vargšą žmogų nuo pat Kristaus laikų iki „niekšingojo dvidešimtojo amžiaus“. Kopriklausomieji liguistai rūpinasi kitais. Jie stengiasi padėti, nors iš to nebūna jokios naudos. Jie sako „taip“, nors galvoja „ne“. Jie stengiasi priversti kitus matyti pasaulį tokį, kokį mato patys.
Jie neriasi iš kailio vengdami įžeisti kitų jausmus, tačiau įskaudina save. Jie bijo pasikliauti savo jausmais. Jie tiki melu ir jaučiasi išduoti. Jie nori suvesti sąskaitas ir bausti kitus. Jie taip įsiunta, kad nori net nužudyti. Jie kovoja dėl savo teisių, kurių, pasak kitų žmonių, neturi. Jie vilki skarmalus, nes netiki, kad nusipelnė šilko.
Kopriklausomieji neabejotinai yra padarę ir gero. Iš prigimties jie geranoriški – jiems rūpi, ko reikia kitiems, ir į tai reaguoja. Thomas Wrightas knygoje „Kopriklausomybė – nauja problema“ rašo: „Manau, kad istoriškai kopriklausomieji kritikavo socialinę neteisybę ir kovojo dėl silpnesniųjų teisių. Kopriklausomieji trokšta padėti kitiems ir, manau, iš tiesų yra padėję. Tačiau tikriausiai jie mirė manydami, jog padarė nepakankamai, ir jausdamiesi kalti.
Norėti globoti tuos, kurie mums rūpi, ir juos ginti yra normalu. Normalu ir tai, kad mus veikia aplinkinių problemos ir kad į jas reaguojame. Kuo problema darosi sunkesnė ir kuo ilgiau būna neišspręsta, tuo labiau ji mus veikia ir tuo stipriau mes į ją reaguojame.“
Čia svarbus žodis „reaguoti“. Kad ir kaip kopriklausomybę traktuotumėte, apibūdintumėte, kad ir kokia puikia knyga remdamiesi ją diagnozuotumėte ir gydytumėte, pirmiausia ji yra reagavimo procesas. Kopriklausomieji – tai tie, kurie vienaip ar kitaip reaguoja.
Jie reaguoja pernelyg stipriai ar per menkai, tačiau retai kada veikia. Jie reaguoja į kitų žmonių problemas, kančias, gyvenimą bei elgesį, taip pat ir į savo pačių problemas, kančias bei elgesį.
Daugelis kopriklausomųjų reaguoja į stresą ir patiria netikrumo jausmą gyvendami ir augdami alkoholikų ar kitokiose probleminėse šeimose. Reaguoti į stresą – normalu. Nebūtinai tai yra nenormalu, tačiau elgiamasi didvyriškai ir pajudama link išsigelbėjimo, kai imama mokytis nereaguoti ir elgtis daug protingiau. Tačiau daugeliui mūsų reikia padėti to mokytis.
Kopriklausomybė vadinama liga ir todėl, kad yra linkusi progresuoti. Blogėjant mus supančių žmonių būklei, greičiausiai imame reaguoti smarkiau. Tai, kas pradžioje būna tik nedidelis susirūpinimas, vėliau gali baigtis atsiskyrimu, depresija, dvasine ar fizine liga, noru nusižudyti. Viena veda į kita, ir situacija vis prastėja. Galbūt kopriklausomybė ir ne liga, tačiau ji gali jus susargdinti, taip pat neleisti ir jus supantiems žmonėms pasveikti.
Kopriklausomybė vadinama liga ir dėl to, kad ją turinčio žmogaus, kaip ir priklausomybės liga sergančiojo, elgesys tampa įpročiu. Mes negalvodami vis kartojame tą patį. Įpročiai ima gyventi savo gyvenimą.
Kad ir kokią problemą kitas asmuo turėtų, kopriklausomybė susideda iš nuolat veikiančios įpročių sistemos – galvojimo, jautimosi ir elgimosi su savimi pačiu ir kitais žmonėmis, sukeliančiais mums skausmą.
Toks elgesys ir įpročiai daro didžiulę žalą. Mes dažniausiai reaguojame į žmones, kurie žaloja save, ir tokiu būdu mokomės daryti tą patį. Dėl šių įpročių galime įklimpti į pragaištingus, visiškai nereikalingus santykius arba nepajėgti jų nutraukti. Šie įpročiai gali sugadinti santykius, kurie galėjo būti normalūs. Toks elgesys gali mums neleisti rasti ramybės ir laimės su svarbiausiu žmogumi mūsų gyvenime – pačiu savimi. Šį elgesį kontroliuoti ir pakeisti galime tik mes patys.
