Knygos „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą“ autorius Taylor Clark, remdamasis ir pažangiausiais tyrimais duomenimis apie baimės neurologiją, siūlo atsakymą į šiuos klausimus. Jis pateikia daugybę istorijų apie žmones, kurie išliko tvirti ir ramūs ypač sudėtingose situacijose. Kariai narsiai eina į mūšį, gaisrininkai skuba į degantį pastatą, gydytojai nesutrinka išvydę siaubingas traumas...
Autorius patvirtina – tai nereiškia, kad jie nejaučia nerimo ir baimės. Priešingai – jie pasinaudoja šiomis emocijomis.
Lrytas.lt pateikia knygos „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą“ ištrauką, kurioje pasakojama apie skirtingą reagavimą į panašų stresorių, remiantis istoriniais Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykiais (pvz. Londono bombardavimu).
1940-ųjų vasarą, praėjus metams po oficialaus Jungtinės Karalystės įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių karininkai parengė slaptą planą, siekdami palaužti britų valią. Planas buvo paprastas: keletą mėnesių iš eilės šimtai nacių lėktuvų kasnakt turėjo bombarduoti Londoną (o vėliau ir kitus miestus), siekiant, kad anglai, palūžę nuo nervinio išsekimo, imtų maldauti savo vadovų iškelti baltą vėliavą.
Sprogimai ir palūžimai
1940-ųjų vasarą, praėjus vieneriems metams po oficialaus Jungtinės Karalystės įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių karininkai parengė slaptą planą, kaip palaužti britų valią.
Planas buvo paprastas: keletą mėnesių iš eilės šimtai nacių lėktuvų kasnakt turėjo bombarduoti Londoną (o vėliau ir kitus miestus), kol Anglijos piliečiai, palaužti visuotinio nervinio išsekimo, ims maldauti savo vadovų iškelti baltą kapituliacijos vėliavą. Pats Londonas buvo visiškai nepasiruošęs oro atakoms, tad Hitlerio bombonešiai galėjo nevaržomi skraidyti virš Britanijos. Atrodė, kad tautos psichologinė krizė buvo tik laiko klausimas.
Tą vasarą, prieš prasidedant antskrydžiams (nuo to laiko imtais vadinti Blicu), Britanijos vadovai ėmė rengtis neregėto masto sąmyšiui.
Valdžia, nutuokdama, kad jų laukia masinis psichologinis pakrikimas, greitai parengė pulkus savanorių psichikos sveikatos prižiūrėtojų, kurie turėjo padėti suvaldyti artėjančią krizę. Jie įsteigė improvizuotas psichiatrines klinikas ir sukūrė planus, kaip evakuoti sunkiausius dvasinius ligonius.
O rugsėjo 7-ąją dangų užtemdžius pirmajam 364 bombonešių spiečiui, atrodė, kad Hitlerio psichologinė karinė kampanija veikia kuo puikiausiai; kaip ir buvo galima numanyti, Londono gyventojai pakraupo, išvydę staiga suliepsnojusį savo miestą, o milžiniškos nacių pajėgos beveik nenukentėjo nuo priešlėktuvinių britų pabūklų. Per žiemą naciai kone kasnakt bombardavo Londono gyventojus, puolė juos net penkiasdešimt septynis vakarus iš eilės, kol galiausiai stresas įvarė piliečiams...
Na, atvirai pasakius, jis įvarė jiems nuobodulį. Artėjant nervinei tautos suirutei nutiko juokingas dalykas – streso pandemija taip niekada ir netapo tikrove. Nacių bombardavimas fiziškai žalojo Londono miestą, bet ne jo piliečių psichiką.
Kaip po to pranešė britų psichologas Philipas Vernonas, surinkęs duomenis apie Blicą iš savo penkiasdešimties kolegų, prasidėjus antskrydžiams Londono gyventojai buvo ganėtinai įbauginti.
„Tačiau į 1940-ųjų pabaigą, – pasibaisėjęs rašė Vernonas, – Londono gyventojai dažniausiai nebekreipė dėmesio į sirenas, nebent joms pritardavo lėktuvų, pabūklų ar bombų keliamas triukšmas.“ Gaudžiant apie antskrydį įspėjančioms sirenoms žiovaujantys piliečiai mėgdavo tingiai plepėti su kaimynais iki pat paskutinės minutės; jų taip nejaudino bombardavimas, kad ūmai tie patys valdininkai, kurie nerimavo dėl plataus masto psichologinio išsekimo, ėmė skųstis, kad žmonės nepakankamai bijo. Psichikos sveikatos prižiūrėtojai pastebėjo, kad nėra kam teikti pagalbos.
Žurnalo „New Yorker“ korespondentė Mollie Panter-Downes rašė, kad, antskrydžiams netgi dar labiau suintensyvėjus, gyventojai „rytiniuose traukiniuose taip ramiai girdavosi savo pakeleiviams, kokios didelės jų rajonuose bombų išraustos duobės, kaip ramesnėmis vasaromis girdavosi savo rožėmis ar moliūgais“.
Nepaisant visų logiškų lūkesčių, Hitlerio strategija, kaip įvaryti Britanijos žmonėms stresą, žlugo.
Bet kodėl?
Netrukus į tai atsakysime, bet kol kas pakeiskime temą.
Artilerijos ugnis – psichologinis smūgis kariams
Pažvelkime į kitą žmogaus reakcijos į pavojingus iš dangaus krentančius šaudmenis pavyzdį. Jei eiliniai Britanijos piliečiai naktinius Blico puolimus palydėdavo gūžtelėdami pečiais, tai narsiausi Jos Didenybės kariai jau tikrai neturėtų pabūgti nedidelio apšaudymo iš artilerijos pabūklų, ar ne?
Istorikas Williamas Manchesteris savo prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą knygoje „Sudie, tamsumos“ (angl. Goodbye, Darkness) pasakoja būtent apie tokį drauge su juo tarnavusį kareivį, „pasipūtusį, akiplėšišką, galingai suręstą vyresnįjį seržantą“, kuris juokdavosi šaudančio priešo akivaizdoje ir vienui vienas naikindavo japonų kulkosvaidžių lizdus.
Tačiau, kaip su pasitenkinimo gaidele pasakojo Manchesteris, nuo priešo artilerijos sviedinių šis didvyris virsdavo veblenančiu paliegėliu.
Vyresnysis seržantas „tiesiog negalėjo pakelti sutelktinės priešo artilerijos ugnies keliamos įtampos, – prisimena Manchesteris. – Nuo artilerijos jam imdavo sukti vidurius.“ Iš tikrųjų visų kovojančių pusių kareiviai nuolat teigdavo, kad artilerijos ugnis jiems kėlė nepakenčiamą siaubą ir stresą.
Kaip kartą rašė Antrojo pasaulinio karo veteranas E. B. Sledge: „Patekti į intensyvią artilerijos ugnį man buvo vienas iš pačių baisiausių karo potyrių. Kaskart pasijusdavau vis beviltiškiau, vis bejėgiškesnis ir pažeidžiamesnis ir vis mažiau tikėjau, kad manęs nepalies siaubingas atsitiktinumas, negailestingai šienaujantis mūsų gretas.“ Jeigu jums kada kilo klausimas, kaip kariai tampa kontuzyti, – jau žinote atsakymą.
Taigi, kas čia dedasi? Abiem atvejais matome iš dangaus ant žmonių, kurie visai nenori būti susprogdinti, didžiulius kiekius krentančių pavojingų daiktų, tačiau šios dvi grupės į stresorių reaguoja visiškai priešingai.
Dar didesnė paslaptis, kodėl nuo artilerijos ugnies suskysta kieti kareiviai, o mėmės civiliai, kaukiant sirenoms, abejingai gurkšnoja arbatėlę. Kodėl taip yra?
Kontrolės veiksnys
Šios paslapties raktas glūdi dviejuose veiksniuose, kurie daug ką paaiškina apie mūsų psichologinį stresą: tikrumo jausmas ir kontrolė.
Galbūt prisimenate, kad šis duetas šmėkštelėjo praeitame skyriuje, o čia, kaip ir kalbant apie nerimą, formulė yra gana elementari: kuo manome esą labiau užtikrinti ir kontroliuojantys galbūt grėsmingą padėtį, tuo mažiau streso jaučiame. Įdomiausia, kad čia svarbiausia yra mūsų požiūris. Neprivalu būti visiškai užtikrintiems ir valdyti visą padėties eigą, pakanka tikėti, kad taip yra.
Jeigu laboratorijoje tyrimo dalyviui suteikiate iliuziją, kad šis užsigeidęs gali sumažinti stresoriaus (pavyzdžiui, elektros srovės) stiprumą mygtuko spustelėjimu, jis jaučia gerokai mažiau streso nei tie, kam nėra leidžiama pasinaudoti mygtuku, netgi jei tas mygtukas išvis nieko nekeičia. Taigi, stresas aprimsta, kai patekę į nemalonią padėtį jaučiamės esą užtikrinti ir kontroliuojantys situaciją, ir kaupiasi, kai šių veiksnių nėra.
Dabar atidžiau pažvelkime į du pirmiau pateiktus pavyzdžius. Kurpdami savo psichologinio karo taktiką, naciai šiurkščiai suklydo: surengdami bombonešių antskrydžius kasnakt tuo pat metu, jie suteikė Londono gyventojams visišką padėties nuspėjamumo pojūtį.
Niekam nebuvo reikalo nerimauti, ar naktį atskris lėktuvai: visi tiesiog žinojo, kad jie pasirodys, kaip savo punktualumu garsėjantys Vokietijos traukiniai.
Taigi pastovi vis nesiliaujančio bombardavimo „dieta“ pripratino Londono gyventojus prie apgulties. (Britanijos kaimuose, kur bombardavimas vykdavo padrikai ir nenuspėjamai, gyventojai išgyveno kur kas didesnį stresą.) Kadangi galėjo pasislėpti požeminėse slėptuvėse, Londono gyventojai pasijuto kontroliuojantys savo išgyvenimo galimybes. Tačiau mūsų kontuzyti kariai negalėjo pasidžiaugti nei tikrumo jausmu, nei padėties kontrole.
Kiekvienas turi lūžio tašką
Fronto linijose besikaunantys kariai negalėjo nei prisiglausti įtvirtintose slėptuvėse, nei pasipriešinti, netgi pabėgti, nes galimybės, kad sviedinys į tave pataikys bėgant ar sėdint vietoje, buvo vienodos. Patekę į tokią nenuspėjamą padėtį jie nuolatos jautėsi pažeidžiami. Negalėdami valdyti situacijos jie nuolat jautėsi bejėgiai. Dėl to juos kamavo intensyvus stresas.
Kadangi kova karo zonoje yra bene daugiausia streso įvarantis darbas, konflikto metu kareivių išgyventi potyriai mums daug pasako apie žmogiškojo streso lauką. Mūsų pirmoji pamoka: visi turime lūžio tašką. Nė vienas kareivis negali amžinai tverti streso niekados nepakrikdamas.
Šiandienos pasaulyje ši naujiena mūsų labai nestebina, bet ūsuotiems kietasprandžiams dvidešimtojo amžiaus pradžios kariuomenių vadams tai tikrai buvo negirdėta. Vis dėlto kontuzija yra išskirtinai šių laikų reiškinys. Iki pramonės perversmo vykdavę mūšiai turėdavo natūralius apribojimus: iki automatinių ginklų ir artilerijos atsiradimo kovos būdavo fiziškai sunkios ir vykdavo akis į akį. Abi pusės kovodavo, kol išsekdavo jėgos, ir išsiskirdavo.
Ši tvarka pakito Pirmajame pasauliniame kare, kai visa gausybė naujų mirtinų ginklų – kulkosvaidžiai, artilerija, tankai, ipritas – pavertė karą visą parą apkasuose vykstančiu reiškiniu. Fronte niekados neapleisdavo stresas, o tai turėjo padarinių. Ūmai kareiviai pradėjo masiškai perdegti ir palūžti. Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenė kartais būdavo priversta greičiau į namus išleisti nuo psichikos negalių kenčiančius karius, nei spėdavo parengti naujų.
Tačiau psichologai ėmė tirti, kokios yra žmogaus ištvermės ribos stipraus streso sąlygomis, tik nuo Antrojo pasaulinio karo.
1944-aisiais amerikiečių psichologas Johnas Appelis, stebėdamas kontuzytus pacientus psichiatrinėse ligoninėse, nustatė, kad kareivis gali ištverti vos septynis ar aštuonis mėnesius mūšiuose, kol pasidaro „toks pernelyg atsargus ir dirglus, kad tampa nebeefektyvus ir demoralizuoja naujus karius“.
Kitas tyrimas, atliktas Normandijos puolimo metu, atskleidė, kad vyrai vos trisdešimt dienų gali ištverti nesiliaujančiose kovose, po šešiasdešimties dienų 98 nuošimčiai tokiomis sąlygomis išbuvusių karių nuo streso virto emociniais lavonais. O kaip tie 2 nuošimčiai nepalūžusių? Remiantis psichologų tyrimais, tie vyrai atitiko psichopatinės asmenybės apibūdinimą dar prieš išeidami į karą.
Tačiau nors psichologai ir nustatė, kad kiekvieno į priešo ugnį patekusio kario dvasiniai ištekliai yra baigtiniai, jie taip pat pastebėjo, kad kai kurie kareiviai mirtino pavojaus akivaizdoje patiria paradoksaliai nedidelį stresą – visa tai buvo pagrįsta tikrumo jausmu ir kontrole. Įsivaizduokite naikintuvų pilotus.
Kaip rašoma 1945-ųjų ataskaitoje „Stresą patiriantys vyrai“, karinių lakūnų mirtingumas buvo didžiausias visoje kariuomenėje; pilotai žinojo, kad pusė jų žus mūšyje.
Tačiau naikintuvų pilotai, atlikdami savo pareigą, taip pat jautė didžiulį pasitenkinimą, nes net 93 nuošimčiai teigė, kad jų užduotys jiems patinka. Kodėl jie buvo tokie patenkinti? Todėl, kad naikintuvų pilotai jautėsi visiškai kontroliuojantys savo pačių likimą.
Plačioje padangėje jie galėjo manevruoti taip, kaip panorėję, todėl visi iki vieno tikėjo, kad jų gyvybė priklauso nuo jų pilotavimo įgūdžių, o ne nuo sėkmės. (Bombonešių įgulos, kurioms, neatsižvelgiant į priešlėktuvinių priešo pabūklų ugnies intensyvumą, tekdavo laikytis paskirto skrydžio maršruto, jautė žymiai didesnį stresą, nors jų išgyvenimo tikimybė buvo didesnė.)
1943-iųjų ataskaitoje „Psichologinis ginklų poveikis“ taip pat buvo pažymėta, kad pėstininkai baiminasi priešo ginkluotės ne dėl to, kaip ji gali juos sužaloti, o priklausomai nuo jos nuspėjamumo ir to, kiek, jų nuomone, jie gali tą ginkluotę pažaboti.
Karių neapleisdavo pikiruojančių bombonešių ir minosvaidžių ugnies – to, kas puola staiga ir nuo ko beveik neįmanoma apsiginti – baimė, bet jų nuomonė apie statistiškai gerokai didesnį mirtiną priešą – kulkosvaidžių lizdus – nebuvo tokia kategoriška; jie bent jau galėjo šaudyti į priešo kulkosvaidininkus.
Būtent dėl to kariuomenėje tokį svarbų vaidmenį vaidina griežta rutina ir fizinės užduotys: tai suteikia kareiviams tikrumo ir kontrolės jausmą. Karo zonoje karys gali pasijusti savo naudai didinantis išgyvenimo galimybes netgi atlikdamas tokį nykų darbą, kaip amunicijos skaičiavimas.
