Šalies psichikos sveikatos politikoje – daug spragų Mokslininkai, pasitelkę sisteminį požiūrį ir realistinio vertinimo metodiką, vykdė kompleksinį – ekspertų interviu, pirminių ir antrinių dokumentų, turinio ir diskurso – tyrimą. Buvo analizuojamas tiek su visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimu susijęs socialinis (žiniasklaidos šaltiniai) ir politinis (Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos) diskursas, tiek psichikos sveikatos politikos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumas.
Analizė atskleidė Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslą. Šioje srityje šiuolaikiniai mokslo žiniomis grįsti principai yra tinkamai suformuluoti, tačiau nėra įgyvendinami, todėl Lietuvos psichikos sveikatos politika negali būti laikoma veiksminga. Aptiktas nepalankus visuomenės nuostatų, valdžios institucijų sprendimų ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veikimo bei vertinimo būdų derinys, kuris veikia ydingo rato principu. Išaiškintos šios svarbiausios ydingo rato mechanizmo grandys, veikiančios kartu ir kaip nepalankių reiškinių bei rodiklių priežastys, ir kaip jų padariniai:
- valstybės biudžeto, PSDF ir ES fondų lėšos daugiausia investuojamos į ankstesnių tradicijų suformuotą paslaugų sistemą, stiprinančią socialinės atskirties, stigmatizacijos ir bejėgiškumo reiškinius;
- sustabdyta arba pernelyg lėta veiksmingų visuomenės sveikatos intervencijų ir psichosocialinių bendruomeninių technologijų plėtra;
- neveikia nepriklausomo sistemos ir jos atskirų grandžių vertinimo mechanizmai;
- visuomenės psichikos sveikatos rodikliai yra stabiliai prasti;
- politikų sprendimuose vyrauja prisitaikymas prie sistemos tradicijų ir visuomenėje paplitusių stigmą, socialinę atskirtį ir netoleranciją palaikančių nuostatų. Svarbiausiose psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo srityse – siekiant įgyvendinti veiksmingą savižudybių prevenciją, vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą ir perėjimą nuo institucinės globos prie veiksmingų bendruomeninių paslaugų – nepavyko pasiekti lūžio, nepaisant į sistemą investuotų didelių papildomų finansinių išteklių.
Įrodyta, kad Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Nėra sistemos ir jos grandžių veiklos veiksmingumo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti į sistemą investuojamų sąnaudų efektyvumą. Nesukurtos paskatos inovacijoms, nepriklausomam sąnaudų efektyvumo, žmogaus teisių apsaugos ir kitų sistemos veiklos rezultatų stebėsenos vykdymui.
Identifikuotos sisteminės spragos Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje nesusijusios su finansinių išteklių trūkumu. Sistemos ydingumo požymiai stiprėjo ne 1990–2000 m., o 2001–2013 m., kai vyko ekonomikos augimas (2001–2007) ir kai buvo naudojami ES fondai (2007–2013).
Žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė atskleidė nežymius teigiamus visuomenės psichikos sveikatos ir jos problemų suvokimo pokyčius, tačiau nepakanka politinės valios ir visuomenės narių suvokimo, kad veiksmingi sprendimai įmanomi tik tuo atveju, jei bus bendrais veiksmais įgyvendinti šiuolaikiniai principai ir atsisakoma socialinės atskirties ir stigmos tradiciją bei vienpusį biomedicininį modelį palaikančių paslaugų vyravimo. Tokia visuomenės ir politinio diskurso būsena leido pasiekti, kad modernios psichikos sveikatos politikos principai būtų suformuluoti dokumentuose, bet trukdo šią politiką įgyvendinti. Tokios vis dar nepakankamai brandžios visuomenės ir politinio elito nuostatos palaiko ydingą ratą, stabdo veiksmingas inovacijas psichikos sveikatos priežiūros sistemoje ir kelia grėsmę sveikos visuomenės raidai bei nacionaliniam saugumui.
Nepriklausomos stebėsenos mechanizmų įgyvendinimas leistų padidinti ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo, ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumą ir kartu laipsniškai pakeisti visuomenės nuostatas. Kuriant psichosocialinės gerovės indeksą, siūloma įtraukti rodiklius, susijusius su visuomenės psichikos sveikata ir vertinančius psichikos sveikatos priežiūros veiklą, ir nepriklausomai vertinant šių rodiklių kaitą nuolat koreguoti psichikos sveikatos politikos įgyvendinimą.
Siekiant kuo greičiau nutraukti ydingo rato mechanizmus, kurie yra tapę grėsminga kliūtimi Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos stiprinimui ir moderniais principais grįstos psichikos sveikatos politikos įgyvendinimui, būtinas naujas politinės valios pasireiškimas ir platesnė negu iki šiol permainomis suinteresuotų proceso dalyvių koalicija, taip pat ir aktyvus įvairių mokslo krypčių akademinio sektoriaus atstovų įsitraukimas.
Gausėjantys resursai nelemia geresnių rezultatų Atlikta giluminė analizė leidžia atmesti dažniausiai aptinkamą situacijos vertinimo versiją – kad Lietuva pamažu įveikia iššūkius bei kliūtis visuomenės psichikos sveikatos srityje ir, kiek leidžia finansiniai ištekliai bei galimybės, nuo 1990 m. iki dabar įgyvendina šiuolaikinius psichikos sveikatos politikos principus.
Formulavimo lygiu Lietuvos psichikos sveikatos politika atitinka šiuolaikinius principus. Visų pirma tai pasakytina apie 2007 m. Seimo patvirtintą Psichikos sveikatos strategiją, kuri įtvirtina visus naujausiuose tarptautiniuose dokumentuose nustatytus principus ir nurodo, kad Lietuva vykdydama psichikos sveikatos politiką jais remsis.
Tačiau tuo Lietuvos sėkmė, jei taip galima pavadinti faktą, jog Seimas yra patvirtinęs pažangų psichikos sveikatos politikos dokumentą, vertintu laikotarpiu (iki 2013 m.) ir pasibaigia. Įgyvendinimo lygiu ir iki 2007 m., ir po 2007 m. matyti tų pačių strategijoje patvirtintų principų nepaisymas.
Besigilindami, kaip realybėje įgyvendinami psichikos sveikatos politikos principai ir kaip bei kokių siekiama rezultatų, mokslininkai aptiko daug įrodymų, kad gerai žinomi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai nėra įgyvendinami. Atskleisti reiškiniai ir tendencijos liudija, kad psichikos sveikatos politika Lietuvoje įgyvendinama pagal scenarijų, kurį nulemia istoriškai susiformavusios ir šiuolaikiniams principams prieštaraujančios tradicijos. Jau prieš 10–15 metų susidarius ydingam ratui tarp nepalankių reiškinių visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose ir neveiksmingo atsako iš valdžios institucijų valstybės psichikos sveikatos politika vyko ir tebevyksta ne įgyvendinant šiuolaikinius principus bei rekomendacijas, o veikiau imituojant reformas. Priimant sprendimus ministerijose ir savivaldybėse įsivyravo seniai susiformavusių investavimo į sistemą būdų protegavimas, taip prisitaikant prie stipriai išreikštų stigmos, socialinės atskirties ir netolerancijos nuostatų visuomenėje. Nors per du dešimtmečius gana dideli finansiniai ir žmogiškieji resursai buvo investuoti į psichikos sveikatos priežiūros sistemą (bendros tiesioginės valstybės išlaidos psichikos sveikatai per vienerius metus išaugo 1,9 kartų – iki 368 mln. litų), tai dar nereiškia, kad šie gausėjantys resursai buvo naudojami veiksmingai. Todėl tenka kaip nepagrįstą atmesti dažnai aptinkamą teiginį, kad tinkamai pasirūpinti visuomenės ir individų psichikos sveikata labiausiai esą trukdo finansinių išteklių stoka.
Sėkmės ar bent santykinės Lietuvos sėkmės varianto neleidžia patvirtinti egzistuojanti stebėsenos sistema, kuri iki šiol mažai skiriasi nuo sovietiniu laikotarpiu naudotos statistikos ir vertina ne tiek sistemos veiksmingumo rezultatus, kiek vykstančius paviršinius procesus, taigi ne tiek atskleidžia, kiek užslepia esmines sistemines spragas. Tuo tarpu nepriklausomo stebėjimo ir analizės būdu gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad tradiciniai ir kol kas nekintantys investavimo į psichikos sveikatos sistemą būdai gali tik dar labiau įtvirtinti ydingus mechanizmus ir neigiamai veikti tiek plačiosios visuomenės, tiek sutrikusios psichikos asmenų gerovę ir gyvenimo kokybę.
Sveikatos politikos paribyje lieka strategiškai svarbi sritis – psichikos sveikatos stiprinimas ir sutrikimų bei problemų prevencija (taip pat ir nesėkmingi bandymai įveikti savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių priežasčių epidemiją). Vaikų psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo ir veiksmingų paslaugų plėtros nesėkmė ir besitęsiantis institucinės globos protegavimas, nepaisant akivaizdžių mokslo žinių apie būtinybę kuo skubiau atsisakyti institucinės globos suaugusiesiems, o juo labiau vaikams ir pereiti prie veiksmingos pagalbos šeimoje ir bendruomenėje formų – šios kritiškai svarbių sričių psichikos sveikatos politikoje situacijos ir jų plėtros evoliucijos analizė patvirtino šias išvadas.
Psichikos sveikatos politika pati serga
Būtų galima daryti prielaidą, kad nesprendžiamos psichikos sveikatos politikos problemos viso labo yra bendrosios Lietuvos sveikatos politikos, kuriai būdingos visos čia atskleistos sisteminės ydos, problemų atspindys. Iš tikrųjų Lietuvos sveikatos politikai, vis dar neišsivadavusiai iš sovietinės sveikatos apsaugos ypatumų, būdinga ir perteklinė medikalizacija, ir nepagarba paciento teisėms, ir modernių ligų prevencijos būdų ignoravimas, ir skaidrumo stoka, ir prasta sistemos vadyba. Tačiau jei ir priimame šią prielaidą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos sritis yra daug labiau pažeidžiama visų šių trūkumų. Mūsų atlikta analizė leidžia daryti prielaidą, kad psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo nesėkmės yra stipriau išreikštos negu bendrojoje Lietuvos sveikatos politikoje susikaupusios sisteminės problemos.
Daug rimtų iššūkių šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų įgyvendinimui kelia visuomenės požiūris. Mūsų atlikta žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė identifikuoja papildomus ydingo rato mechanizmus, kai nepalankūs reiškiniai visuomenės ir politikų nuostatose ir nepalankūs procesai pačioje psichikos sveikatos priežiūros sistemoje bei visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose stiprina vieni kitus. Būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvos situacija atspindi bendras Vidurio ir Rytų Europos regiono problemas. Būtent XX ir XXI a. sandūroje buvo pradėta suvokti, kad Vidurio ir Rytų Europai nebūtinai pasiseks pakartoti liberaliosios demokratijos ir pagarbos kiekvieno individo teisėms ir laisvėms principų įtvirtinimą, kaip tai po Antrojo pasaulinio karo įvyko Vakarų Europoje. Priminsime, kad būtent praėjus 20 metų po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų Europos valstybių jau vyko ne tik esminės psichikos sveikatos politikos reformos, bet ir pilietiniai judėjimai už psichikos ligonių teises ir už tai, kad ir vaikai, ir suaugusieji, nesvarbu, ar jie su negalia, ar be jos, turi teisę gyventi laisvėje, o ne uždarose įstaigose.
Suprantama ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūros sistema ir jos veiksmingumą lemianti psichikos sveikatos politika negali plėtotis ir nesiplėtoja tuštumoje. Sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kai tolerancijos pažeidžiamoms žmonių grupėms stokojančioje visuomenėje be ypatingų kliūčių įgyvendinami šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai. Priešinimasis liberaliosios demokratijos vertybėms, kuris Lietuvoje tapo aiškiai išreikštas ne vienoje visuomenės grupėje, sukuria papildomų kliūčių ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo strategijai bei taktikai. Juk akivaizdu, kad visi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai yra glaudžiai susiję su pagarba kiekvienam individui ir kiekvieno individo (ypač žmonių, priklausančių pačioms pažeidžiamiausioms grupėms) pamatinėms teisėms ir laisvėms. Jei visuomenėje trūksta jėgų ir kritinės masės pripažinti, kad kūdikių namuose arba didelėje uždaroje globos įstaigoje, skirtoje žmonėms su psichikos negalia, pažeidžiamos bendrapiliečių teisės ir kad su tokia situacija negalima taikstytis, tenka sutikti su tuo, kad sociumo būsena sudaro dideles kliūtis modernios politikos įgyvendinimui. Perfrazuojant kitoms sritims dažnai taikomas įžvalgas, galima pakartoti, kad kiekviena visuomenė turi tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir tokią psichikos sveikatos politiką, kokios ji pati nusipelno.
Mokslininkai siūlo receptą politikams
Politinio diskurso analizė parodė, kad lėtos permainos veiksmingų sprendimų link jau yra prasidėjusios. Politiniame diskurse įsitvirtino suvokimas, kad su psichikos sveikata susijusios problemos yra iš tikrųjų svarbios ir kad jos užkrauna didelę naštą, kai yra nesprendžiamos. Tačiau analizė taip pat parodė ir tai, kad dar nesuvokiama, jog tą naštą įmanoma gerokai sumažinti, jei bus investuojama socialinės atskirties mažinimo ir stigmos mažinimo, pažeidžiamų grupių integracijos didinimo ir visuomenės emocinio raštingumo stiprinimo kryptimi. Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad šio Lietuvoje pamažu įsitvirtinančio suvokimo dar nepakanka proveržiui ir paradigmos lūžiui. Suformuluoti esminius psichikos sveikatos politikos principus ir prioritetus yra svarbu ir būtina, bet to neužtenka. Reikalingas kitas etapas – šių principų įtvirtinimas visais lygmenimis. Atlikta analizė parodė, kad šiuolaikinių principų įgyvendinimui dar nepakanka politinės valios ir šiuos principus palaikančių jėgų. Galių lauke stipresnės yra šių principų įgyvendinimui nepritariančios jėgos. Būtent tai nemaža dalimi lemia, kad mūsų identifikuotų ydingų ratų principu visi komponentai vienas kitą iki šiol skatino nepalankiems sprendimams.
Vis dėlto siūloma per daug nesureikšminti nebrandžių ir sklandžioms permainoms nepalankių visuomenės pažiūrų. Už politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingi politikai negali nuolat teisintis tuo, kad visuomenė yra nepasirengusi pažangioms permainoms. Kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad sistemines permainas paprastai inicijuodavo visuomenės lyderiais pasirengę būti politikai. Jei yra politinė valia, pasitelkus šiuolaikinę vadybą galima taip vykdyti permainas psichikos sveikatos sistemoje, kad jas palankiai priims vis daugiau visuomenės narių.
Politiniam elitui imtis nutraukti ydingą ratą bus lengviau pasitelkus tokius partnerius kaip nevyriausybinės organizacijos ir akademinis elitas. Akademinis sektorius gali ir turi atlikti lemiamą vaidmenį padedant visuomenę ir politikus įtikinti, kad įgyvendinus mokslo žiniomis grįstus šiuolaikinius principus laimės visi – ir psichikos sutrikimų turintys žmonės, ir plačioji visuomenė.
Tyrimas atliktas 2012–2013 m. vykdant nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ mokslo projektą „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką 1990–2011 metais“. Tyrimą parėmė Lietuvos mokslo taryba.
