Bet kuo ilgiau vyras neatsitraukdavo nuo telefono, tuo labiau jis niršo, jeigu kas sutrukdydavo jo naršymui ar žaidimams. Senyva motina, neapsikentusi tokio sūnaus užsiėmimo, surasdavo įvairių darbų: sutaisyti durų spyną, kuri jau seniai sugedusi, išnešti šiukšles. Ir jai vyrui reikėdavo dėl to atsitraukti nuo savo žaisliuko – išmaniojo telefono, jis vietoj žodžių motinai parodydavo špygą ir sukandęs dantis atlikdavo tai, ko ji prašė.
Įtampa sukėlė kraujospūdį
O kai vieną vakarą virtuvėje nuo lubų nukrito šviestuvas, žmona sutuoktinio irgi negalėjo atplėšti nuo išmaniojo žaislo. Jis žadėjo, kad sutvarkys vėliau. Ir šiaip ne taip atsitraukęs nuo savo užsiėmimo skaudančia galva ir išvargusiomis raudonomis akimis vyras puolė keikdamasis ieškoti įrankių ir kabinti šviestuvo.
Po to savojo telefono auka tapęs vyriškis puolė ieškoti galvos skausmus malšinančių vaistų. Nepadėjo. Sėdo matuotis kraujospūdžio. Rodyklė parodė, kad kraujospūdis – pakilęs. Teko nuryti piliulę, mažinančią spaudimą.
Net ir šie negalavimai, kuriuos sukėlė įtampa bei nuovargis po kelias valandas kasdien maigant išmanųjį telefoną, jo galutinai neatitraukė nuo savo žaisliuko. O kaskart jis, paleidęs iš rankų telefoną, nebesugebėdavo mandagiai bendrauti – balso tonas būdavo pakeltas.
Jeigu ir jums panašiai nutiko, gali būti, kad jau esate patekęs į virtualaus pasaulio čiuptuvus, kurie siurbia jūsų energiją, sveikatą. Ką daryti, kad to nenutiktų?
Varginantį įprotį keiskite fizine veikla
Vilnietis gydytojas psichiatras Darius Diržys mato puikią išeitį – pataria keisti įprotį kitu įpročiu. Bet tam reikia valios.
Telefono maigymo laiką kaskart trumpinkite, kol galiausiai atprasite. Kaip save tam nuteikti? Sugalvokite, ką veikti vietoj to – gal mankštelę padarykite, ir galva pailsės, ir raumenys sustiprės. Jeigu nepatinka mankšta, eikite pasivaikščioti. Arba trumpą petraukėlę išnaudokite sulčių gėrimui. Dar geriau, jeigu patys tas sultis ir išspaustumėte iš mėgstamų vaisių ar daržovių.
Pastaruoju metu terminas „priklausomybė“ – labiau psichocialinis nei medicininis. Kai kalbama apie įpročius, ypač apie piktybinius įpročius, galima išskirti tris jų kriterijus.
1. Prisirišimas prie tam tikro objekto, daikto arba reiškinio.
2. Atsiskyrimas nuo socialinės aplinkos.
3. Psichinis ir fizinis išsekimas.
„Kada pasiekiamas trečiasis kriterijus, reikia griebtis medicininės pagalbos“, – teigė D.Diržys.
Medicinoje daugiau dėmesio kreipiama į pasekmes – negalima ligos sutapatinti su daiktu, medžiaga, objektu ar reiškiniu. Tad ir terminas „priklausomybių ligos“ traukiasi iš gydytojų žodyno.
„Priklausomybė alkoholiui, narkotikams, kompiuteriams, telefonams ar televizoriams būdavo siejama su tam tikromis medžiagomis ar daiktais. Tačiau tokių įpročių šaknys slypi ne daiktuose, o auklėjime ir net religijoje.
Jeigu vaikas daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus, ilgai žaidžia telefonu, problema išsprendžiama labai greitai – tėvai išneša iš namų tuos daiktus: juos parduoda arba kam nors atiduoda. Vaikas nežiūri televizoriaus ir problema išspręsta – nereikia jo nė gydyti. Jeigu vaikas laikosi šeimoje priimtų taisyklių, visos problemos išsisprendžia.
Bet kalbant apie suaugusiuosius, žinoma, kad įpročiai nenukrenta iš dangaus. Juos suaugęs žmogus perima iš savo paties patirties – jis kartoja savo tėvus. Juk būdamas dar vaikas pasąmoningai „filmavo“ tėvų elgesį, įpročius. Todėl tėvai turi pripažinti, kad atžalos, net ir suaugusios, perima jų elgseną, surenka net ir blogiausių jų įpročių ar charakterio savybių trupinius“, – patikino psichiatras.
Išeitis – puoselėti indvidualumą
Jeigu vaikas ar suaugęs žmogus ilgai sėdi prie kompiuterio ar ilgai žaidžia telefonu ir tai provokuoja psichikos sutrikimus ir jie jau akivaizdžiai matomi, be abejo, jam reikia pagalbos. Tačiau vaikams taikoma vienokia pagalba, suaugusiems – kitokia.
„Jeigu vaikas, žaisdamas žaidimus, pradeda nebesuprasti, kur jis atsidūrė, mat „persikėlė“ į virtualią erdvę ir susitapatino su žaidimo herojumi. Tarp kitko tai būdinga ir suaugusiems, kurie praradę realybės jausmą gali pridaryti nemalonių dalykų“, – tvirtino D.Diržys.
Šiuos įpročius diktuoja evoliucija – juk ankstesnė karta „malonumus“ siejo su alkoholiu, dabartinė karta save išreiškia per išmaniuosius instrumentus – kompiuterius, telefonus.
„Minėtoji problema apsėdo nemažai japonų, kurie valandų valandas leidžia virtualiame pasaulyje – „apsiperka“ penkių septynių aukštų elektroninėse parduotuvėse. Žaidžia solidūs vyrai ir moterys – tai jų laisvalaikis. Įsikūrę vadinamose žaidimų laboratorijose japonai per pertraukas parūko, pasikalba. Panašu, kaip dabartinių penkiasdešimtečių lietuvių karta kadaise laisvalaikį leisdavo baruose. Bet japonai jau grįžta ir prie anksčiau buvusių vertybių – vėl skaito knygas, klausosi plokštelių. Dabar Japonijoje madinga apsilankyti knygynuose, muzikos prekių parduotuvėse“, – civilizacijos padiktuotus įpročius apibūdino D.Diržys.
Psichiatro įsitikinimu, dabartinė karta nevalingai įtraukiama į programas. „Visas žmogaus gyvenimas tapo perdengtas programomis – nepuoselėjamas indvidualumas. Žmogus neskatinamas mąstyti, nes jį lengviau įtraukti į programas. Todėl žmogus pasidarė kaip mašina, jis nebeturi iniciatyvos, kūrybingumo“, – pabrėžė gydytojas.
Nuo telefono maigymo mašina tapusiam vyrui pirmiausia gali padėti šeima. Tokį vyrą reikėtų labiau įtraukti į buitį, bendrą laisvalaikį, kartu atrasti naujų pomėgių.
„Turėtų keistis visuomenės ir asmens elgsenos scenarijus. Jeigu žmogus ką nors ne taip daro, reikia jį, liaudiškai tariant, nuo vienų bėgių perkelti ant kitų. Reikėtų nedaryti to, ką anksčiau darei. Tai – pagrindinis sprendimo raktas.
Be to, ant tų kitų bėgių reikėtų pereiti taip, kad nesijaustų diskomforto dėl to, ko atsisakei. Jeigu atsisakai vieno įpročio, jį reikia kompensuoti kitu. Be abejonės, įmanoma atrasti ir kitą įprotį, kuris bus ir malonus, ir nekens sveikatai“, – patarė D.Diržys.
