Tas, kas mirė nuo šios ligos, dažniausiai yra paniekinamas ir išjuokiamas, nes buvo alkoholikas. Tad, vyrauja nuomonė, jog savižudybė yra mažiau gėdinga mirtis“, - tokį atsakymą turi Ukmergės dekanato dekanas ir Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Vaidas Bartkus į klausimą, kodėl Lietuva pagal savižudybių rodiklį pirmauja Europoje.
Tai, kad Lietuvoje per metus nusižudo tūkstantis ir daugiau mūsų šalies piliečių, nereikėtų kaltinti blogų gyvenimo sąlygų. Anot kunigo, yra pasaulyje ir daug blogiau gyvenančių tautų.
„Pas mus savižudybės garbinimas skiepijamas jau nuo mažens. Populiari pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurioje motina užkeikia savo vaikus, paversdama juos medžiais, o pati pasiverčia egle – yra labai jau neaiški nužudymo istorija.
Pavirsti medžiais, reiškia būti išbrauktiems iš žmonių tarpo - būti paprasčiausiai nužudytiems. Kita ne mažiau garsi istorija, legenda yra apie Pilėnų pilį, kurios gynėjai, nenorėdami pasiduoti priešui, nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius – visi išsižudė.
Ar kas nors už tai juos pasmerkė? Ne. Nebuvo ir nėra ne menkiausios užuominos į tai, Pilėnai yra laikomi didvyriais, net opera jų garbei sukurta“, - kalbėjo 40–metis V.Bartkus.
Savižudžiai už tvoros nebelaidojami
Jo teigimu, šalyse, kur jaučiama didesnė krikščionybės įtaka (Italija, Ispanija, Prancūzija ir kt.), savižudybė nėra iškeliama, nebandoma jos kaip nors pateisinti.
Ten vyrauja nuomonė, jog yra tas pats -- ar nužudyti kitą, ar save. Savižudis nėra geresnis už tą, kuris kitą nužudė – skausmo sukeliama tiek pat ir nusižudžiusio, ir nužudytojo artimiesiems. Anksčiau, praeitame šimtmetyje, Lietuvoje savižudžiai buvo laidojami už kapinių tvoros. Dabar – kaip ir visi kiti, kapavietėje.
Dvasininkas paaiškino, jog taip yra dėl pasikeitusio požiūrio.
„Kiekvienas savižudybės atvejis yra išskirtinis, tačiau, bendru požiūriu, susijęs su tam tikrais – momentiniais ar pastoviais mąstymo, proto sutrikimais.
Kad ir kokios būtų sąlygos, kiekvienas normaliai mąstantis žmogus vis tiek nori gyventi. Juk net laukiniai gyvūnai ir tie, patekę į spąstus, ne retai koją nusigraužia, kad tik pabėgtų ir išliktų gyvi.
Taigi, imti ir žudytis visiems gyviams, tarp jų ir žmogui, nėra būdinga. Tad bet kokia savižudybė dabar laikoma ligos pasekme“, - sakė V.Bartkus.
Anot jo, per keletą pastarųjų dešimtmečių į daugelį dalykų pasikeitė žmonių požiūris, dėl ko ir bažnyčia yra priversta atlaidžiau, ne taip griežtai į viską žiūrėti.
Kaip pavyzdį kunigas pateikė pederastiją ( suaugusiųjų vyrų lytiniai santykiai su nesubrendusiais jaunuoliais), kuri per tą laiką buvo išbraukta iš ligų sąrašo ir kurios legalumą dabar kai kuriose šiuolaikiškose visuomenėse kontroliuoja įstatymai.
„Kas anksčiau buvo liga, dabar tapo normaliu reiškiniu ir atvirkščiai – kas buvo laikoma normaliu dalyku, dabar yra pripažinta kaip liga“ - dėstė pašnekovas.
Per savo kunigavimo tus V.Bartkui yra tekę palaidoti 3 ar 4 savo noru iš gyvenimo išėjusius žmones.
„Dažniausiai žudosi jaunesnio amžiaus žmonės ir palieka labai daug verkiančių artimųjų, draugų, pažįstamų. Kunigui bet kokiose laidotuvėse nėra lengva, nes tenka paguosti – suprasti ir neatstumti mirusiojo artimųjų.
Juk iš dalies ir visos laidojimo apeigos skirtos ne tam, kuris kažką padarė ir išėjo, o tiems, kurie liko – gyvi stovi ir žiūri
Kunigui melstis buvo sunku
Ukmergės Švč. Barboros bažnyčios klebonui Rimantui Laniauskui pernai rudenį teko laidoti visą šalį sukrėtusios kruvinos dramos dalyvius.
Kunigas aukojo Šv.Mišias ir Anapilin palydėjo nuo vaikystės pažįstąmą kaimyną ir gyvenimo draugę nušovusį bei po to sau kulką į galvą paleidusį ukmergiškį 50–metį Alvydą Stričkų. Žudikas su viena iš savo aukų – 54 metų Vidmantu Pavydžiu dalijosi tų pačių laidojimo namų pastoge, o su kita – 39 metų Rasa Sejoniene ir bažnyčia, ir tomis pačiomis kapinėmis. Auka ir budelis Amžinojo poilsio Pašilės kapinėse atgulė netoli vienas kito.
Tiesa, A.Stričkus buvo pašarvotas ir Anapilin palydėtas diena vėliau nei jo aukos.
„Kai į mane kreipėsi A.Stričkaus artimieji, ilgai mąsčiau, kaip šitoje situacijoje pasielgti – juk ką tik buvau palaidojęs jo nušautą moterį.
Tariausi su dekanu, ar išvis galime jį su bažnyčia laidoti. Kas įvyko, tas įvyko – gal paveiktas psichikos ligos ar afekto būsenos tas vyras taip kraupiai pasielgė, belieka tik melstis dėl nuodėmių atleidimo jam.
Juk bažnyčios misija – ne teisti ir bausti, o nešti gailestingumą. Tik Dievas yra viskam teisėjas. Nors malda yra geriausia, ką galime suteikti mirusiajam, sunku, be galo sudėtinga melstis už tokį žmogų – kažkoks negeras jausmas, net maldos žodžiai neina“, -- sakė 50 -metis R.Laniauskas.
Karsto su A.Stričkaus palaikais į bažnyčią nebuvo leista įnešti, o į kapines jį laidojimo namų darbuotojai atvežė kaip galima arčiau iškastos duobės – kad kuo mažiau karstą tektų nešti.
„Visi turi suprasti, kad negalima vienodai laidoti to, kuris miręs nusipelnė pagarbos ir susitaikė su Viešpačiu ir to, kuris savo poelgiu visus labai įskaudino. Tarp laidojimo apeigų turi būti ryškus skirtumas“, - teigė dvasininkas.
