Sielvartas – natūrali žmogaus reakcija, pasireiškianti kokio nors praradimo akivaizdoje, pavyzdžiui, mirus artimam žmogui.
Egzistuoja 4 sielvarto stadijos:
1. Šoko fazė. Trunka nuo kelių sekundžių iki keleto savaičių. Jai būdinga netikėjimas tuo, kas vyksta, bejausmiškumas, mažas judrumas, besikaitaliojantis su hiperaktyvumu, apetito praradimas, miego problemos.
2. Kentėjimo fazė. Trunka 6-7 savaites. Būdinga susilpnėjęs dėmesys, negebėjimas susikaupti, atminties, miego sutrikimai. Taip pat žmogus jaučia nuolatinį nerimą, norą būti nuošaliai, apatiją. Gali atsirasti skrandžio skausmai. Jeigu žmogus patyrė artimo žmogaus mirtį, šiuo laikotarpiu jis gali idealizuoti mirusįjį arba priešingai – jausti jo atžvilgiu pyktį, susierzinimą ar kaltę.
3. Susitaikymo fazė. Ji baigiasi praėjus metams po artimo žmogaus netekties. Būdinga miego ir apetito sugrįžimas, gebėjimas planuoti darbus, atsižvelgiant į netektį. kartais žmogus ir toliau kenčia, bet priepuoliai užklumpa vis rečiau.
4. Atsigavimo fazė. Ji prasideda po metų ar pusantrų. Sielvartą pakeičia liūdesys, ir žmogus į netektį pradeda žiūrėti ramiau.
Ar reikia žmogų guosti? Be abejo, taip. Nesuteikus pagalbos, tai gali baigtis infekcinėmis, širdies ligomis, alkoholizmu, nelaimingais atsitikimais, depresija. Psichologinė pagalba – neįkainojama, todėl palaikykite artimą žmogų taip, kaip tik sugebate. Bendradarbiaukite su juo, bendraukite. Net jeigu jums atrodys, kad žmogus jūsų nesiklauso ar nerodo dėmesio – nesijaudinkite. Atėjus laikui, jis su dėkingumu jus prisimins.
Ar verta guosti mažai pažįstamus žmones? Jeigu jaučiate turintys pakankamai dvasinių jėgų ir noro padėti – padarykite tai. Jeigu žmogus jūsų neatstumia, nebėga, nešaukia – vadinasi, jūs viską darote teisingai. Bet jeigu nesate įsitikinę, kad sugebėsite paguosti nukentėjusįjį, suraskite tą, kuris sugebės tai padaryti.
Ar yra skirtumas, kaip guosti pažįstamus ir menkai pažįstamus žmones? Faktiškai – ne. Skirtumas tiktai toks, kad vieną žmogų jūs pažįstate labiau, kitą – mažiau. pakartosime – jeigu jaučiate turintys pakankamai jėgų, tai padėkite. Pabūkite šalia, pakalbėkite, įtraukite į bendrą veiklą. Nešykštėkite pagalbos, jos niekada nebūna per daug.
Pateikiame psichologinės paramos metodus dviejose sudėtingiausiose sielvarto išgyvenimo stadijose.
Šoko fazė
Jūsų elgesys:
Nepalikite žmogaus vieno.
Neįkyriai lieskitės prie nukentėjusiojo. galima paimti už rankos, uždėti ranką ant peties, artimiems galima paglostyti galvą, apkabinti. Sekite žmogaus reakciją. ar jis priima jūsų prisilietimus, neatstumia? Jeigu atstumia – neįkyrėkite, bet nenueikite.
Rūpinkitės, kad nukentėjusysis daugiau ilsėtųsi, neužmirštų valgyti.
Užimkite žmogų nesudėtinga veikla, pavyzdžiui, kažkokiu darbu organizuojant laidotuves.
Aktyviai klausykitės. Žmogus gali kalbėti keistus dalykus, nenuosekliai, vėl grįžti prie emocinių išgyvenimų. Atsisakykite patarimų ir rekomendacijų. Įdėmiai klausykitės, užduokite tikslinančius klausimus, kalbėkite apie tai, kaip jį suprantate. Padėkite nukentėjusiajam tiesiog iškalbėti savo išgyvenimus ir skausmą – jam iš karto palengvės.
Jūsų žodžiai:
Kalbėkite apie mirusįjį būtuoju laiku.
Jeigu pažinojote mirusįjį, papasakokite apie jį ką nors gero.
Negalima sakyti:
„Tai didžiulė netektis“, „Laikas – geriausias gydytojas“, „Tu – stiprus, laikykis“. Šios frazės žmogui gali suteikti papildomų kančių ar sustiprinti jo vienišumo jausmą.
„Tokia Dievo valia“ (padeda tik labai giliai tikintiems žmonėms), „Atvargo“, „Jam ten bus geriau“, „Užmiršk apie tai“. Tokios frazės gali stipriai įskaudinti nukentėjusįjį, nes skamba kaip kvietimas sutramdyti savo jausmus, jų nebejausti ir iš viso užmiršti apie savo sielvartą.
„Tu jauna, graži, dar ištekėsi/pagimdysi vaiką“. Tokios frazės gali sukelti susierzinimą. Žmogus netektį igyvena dabartiniame laike, jis nuo jos dar neatsitiesė. O jam siūloma pasvajoti.
„Jei tik ta „greitoji“ būtų laiku atvažiavusi“, „Jeigu gydytojai būtų skyrę daugiau dėmesio“, „Jeigu tik aš jo nebūčiau išleidusi“. Šios frazės tuščios ir neteikia jokios naudos. Visų pirma, istorijoje nebūna tariamųjų nuosakų, antra – tokios frazės tik paaštrina netekties skausmą.
Kentėjimo fazė
Jūsų elgesys:
Šioje fazėje nukentėjusiajam jau galima retkarčiais duoti galimybę pabūti vienam.
Duokite nukentėjusiajam daugiau vandens. Jis turi išgerti iki 2 litrų per dieną.
Organizuokite jam fizinį krūvį. Pavyzdžiui, pakvieskite pasivaikščioti, užimkite fiziniu darbu namuose.
Jeigu nukentėjusysis nori paverkti, netrukdykite jam to daryti. Padėkite jam išsiverkti. Nestabdykite savo emocijų – paverkite kartu su juo.
Jeigu pasireiškia pyktis – netrukdykite.
Jūsų žodžiai:
Jeigu žmogus nori pakalbėti apie mirusįjį, nukreipkite kalbą į jausmų sritį: „Tau taip liūdna/tu toks vienišas“, „Tu labai pasimetęs“, „Gal gali papasakoti, ką jauti“. Papasakokite, ką jaučiate jūs.
Pasakykite, kad šita kančia – ne amžina. O netektis – ne bausmė, o gyvenimo dalis.
Nevenkite pokalbių apie mirusįjį, jeigu patalpoje yra žmonių, sunkiai išgyvenančių jo netektį. Taktinis šių temų vengimas žeidžia labiau, nei priminimas apie tragediją.
Negalima sakyti:
„Užteks verkti, suimk save į rankas“, „Užteks kentėti, viskas praėjo“ – tai netaktiška ir kenkia psichikos sveikatai.
„Kitiems blogiau, negu tau“. Tokie žodžiai gali padėti skyrybų, išsiskyrimo, bet jokiu būdu ne artimo žmogaus mirties atveju. Negalima vieno žmogaus skaumo lyginti su kito žmogaus skausmu. Lyginimai gali žmogui sukurti įspūdį, kad jums nusispjauti į jo jausmus.
Nėra prasmės žmogui sakyti: „Jei reikės pagalbos – kreipkis/paskambink“, ar klausti jo „Kaip galėčiau tau padėti?“ Sielvartą išgyvenantis žmogus gali tiesiog neturėti jėgų paskambinti ir paprašyti pagalbos. Jis taip pat gali užmiršti jūsų pasiūlymą.
Kad taip nenutiktų, atvažiuokite ir pasėdėkite su juo. Kai skausmas kiek atlėgs – išsiveskite pasivaikščioti, į parduotuvę ar į kiną. Kartais tą reikia padaryti prievarta. Nebijokite pasirodyti įkyrūs. Praėjus laikui, jis įvertins jūsų pagalbą.
Kaip palaikyti žmogų, jeigu jūs toli?
Paskambinkite jam. Jeigu jis neatsako, palikite pranešimą autoatsakiklyje, parašykite SMS žinutę ar elektroninį laišką. Pareikškite užuojautą, pasakykite apie savo jausmus, pasidalinkite prisiminimais, kurie mirusįjį apibūdina iš pačios šviesiausios pusės.
