Kaip suapvalinti įkainius už kunigų patarnavimus suteikiant Santuokos, Krikšto sakramentus, laidojant artimuosius ar kalėdojant namuose? Tokių klausimų kyla daugeliui tikinčiųjų.
„Kitą savaitę į mūsų namus klebonas ateis kalėdoti. Anksčiau už tai duodavau 50 litų. Nežinau, kaip elgsiuosi dabar, į kurią pusę apvalinti auką. Duoti 15 eurų kažkaip nepatogu. Ar apvalinti iki 20, ar duoti 10 eurų, dar nenusprendžiau“, – svarstė Miroslavo seniūnijos gyventoja.
Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Vytautas Antanas Matusevičius teigė, kad daugiau mokėti už kunigų patarnavimus tikrai nereikia. „Vyskupų susirinkime kunigų buvo paprašyta, kad, įvedus eurą, nebūtų keliami įkainiai už patarnavimus. O žmonių aukos Bažnyčiai yra pačių parapijiečių apsisprendimas“, – patikino dvasininkas.
Klebonas teigė, kad nėra nustatyta, kiek kunigai turėtų imti už vestuves, krikštynas, laidotuves, kalėdojimą ar kitus patarnavimus.
V.A.Matusevičius pastebėjo, kad, įvedus eurą, žmonės Bažnyčiai pradėjo aukoti daugiau, jų gera valia auga. Šventų mišių metu renkant aukas, vieną, du, penkis litus keičia vienas, du, penki eurai.
„Žmonės tampa supratingesni ir suvokia, kad Bažnyčia išlaikoma iš suaukotų pinigų. Kai žmonių tikėjimas taps brandesnis, tai ir jų aukos bus didesnės“, – teigė dvasininkas.
Klebono teigimu, Lietuvos žmonės dar ne iki galo supranta pinigų aukojimo Bažnyčiai prasmę, kai kuriose svečiose šalyse žmonių tikėjimas yra brandesnis, jie labiau atsidavę Dievui. Pasak V.A.Matusevičiaus, kuo žmogaus tikėjimas gilesnis, tuo jis yra visiems dosnesnis.
Dvasininkas paaiškino, kad to nereikėtų suprasti tiesiogiai. Jeigu turtingas parapijietis aukoja didesnę pinigų sumą negu vargingiau gyvenanti senutė, dar nereiškia, kad jo tikėjimas yra brandesnis.
„Evangelijoje yra aprašyta istorija, kaip Jėzus stovėjo prie aukų dėžutės ir matė, kaip žmonės į ją metė aukas. Turtingieji aukojo daug, kiti – mažiau. Tačiau viena neturtinga našlė teturėjo keletą smulkių monetų, jas visas ji ir paaukojo. Ši moteris paaukojo daugiau už visus kitus, nes ji atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Tik vienas Dievas težino, kiek kiekvienas gali paaukoti“, – pasakojo dvasininkas.
Nėra būtinybės aukoti, tačiau keldami vestuves, krikštydami vaikus žmonės negaili pinigų prabangiems dalykams – muzikantams, limuzinams, ištaigingiems apdarams, o priimdami sakramentus bažnyčioje kaip auką skiria kuklesnes pinigų sumas.
Pasak dvasininko, tikėjimas tarsi paliekamas antrame plane. Gyvenimas, Bažnyčia, Dievas, šeima, sveikata, kasdienė duona, pinigai yra Dievo dovanos, o aukojimu yra išreiškiamas dėkingumas Dievui už jas, todėl nereikėtų pamiršti atsidėkoti Dievui už tas gyvenimo duotas dovanas.
„Mes norėtume, kad žmonės aukotų daugiau, tačiau tai neįmanoma, nes žmonės yra nepajėgūs, jų širdys dar nėra atvertos Dievui, Bažnyčiai. Širdis turi būti pripildyta Dievo meilės, kad parapijiečiai norėtų aukoti ir pasidalinti“, – sakė dvasininkas.
