Tačiau kunigas egzorcistas Vytautas Antanas Matusevičius perspėja, kad su piktąja dvasia juokauti negalima, nes ji puola vis galingiau, o žmonės blogiu tiki lengviau nei gėriu.
„Žmogus visuomet į blogį linkęs labiau ir kalba apie jį daugiau. Žiniasklaida prie to irgi nemenkai prisideda, nes dažniau rašo apie tai, kas skandalinga, nuodėminga. Kažkodėl visuomenei apie tai skaityti įdomiau negu apie gėrį“, – pastebi Alytaus rajono Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčios Miroslavo parapijos klebonas V. A. Matusevičius.
Anot jo, per tikybos pamokas mokiniams labai patinka klausytis pasakojimų apie piktąją dvasią. Tikybos mokytojai tvirtina, kad šia tema diskutuoti galėtų per kiekvieną pamoką.
Tiek Dievas nori gyventi žmoguje, nes jį myli, tiek ir velnias siekia užvaldyti žmogų ir išdarkyti Dievo šventumą, o po mirties pasmerkti nelaimingąjį amžinajai pražūčiai“, – sakė kunigas.
– Dievas sukūrė visatą. Ar piktoji dvasia taip pat yra jo kūrinys? – paklausiau dvasininko.
– Mes nežinome, kaip viskas atsitiko iš tikrųjų, tačiau Dievas sukūrė gražų pasaulį. Biblijoje teigiama, kad piktoji dvasia yra angelas, kuris sukilo prieš Viešpatį Dievą. Tai tam tikra hipotezė, kuri bando paaiškinti šėtono kilmę. Tai nėra tikėjimo tiesa, dogma.
Iš pradžių buvo sukurtas tik dvasinis pasaulis. Kai Viešpats Dievas savo angelams apreiškė ketinimą sukurti būtybę, kuri savyje apjungtų kūniškumą ir dvasingumą, dalis angelų, vadovaujamų šviesos angelo Liuciferio, nepakluso Dievui ir sakė, kad jie nesutinka tarnauti tokiai būtybei.
Tada danguje kilo kova tarp Dievui ištikimų ir maištavusių angelų. Dievo kariuomenės vadas archangelas Michaelis su Viešpačiui ištikimais angelais išmetė maištautojus iš dangaus. Nuo tada jie tapo Dievo ir jo kūrinių priešininkais – piktaisiais angelais. Dievui jie negali pakenkti tiesiogiai, todėl žaloja jo kūrinius. Biblija sako, kad dėl šėtono pavydo į pasaulį atėjo mirtis.
Dievas pasigailėtų piktųjų angelų ir jiems atleistų, tačiau tie Viešpaties gėrį matę ir patyrę angelai galutinai apsisprendė eiti prieš Visatos kūrėją ir jie negali atvirsti į tai, kuo buvo anksčiau.
– Sakoma, kad visuomet naudinga priešą pažinti iš arti. Galbūt naudinga žinoti ir apie tai, kaip veikia šėtonas?
Pažinti, kokia piktosios dvasios veikimo taktika, yra naudinga ir būtina. Tačiau pažinti vien tik šėtoną yra labai rizikinga, nes galima nueiti ne tuo keliu.
Piktoji dvasia siekia, kad žmonės apie ją visai nekalbėtų arba kad ja domėtųsi per daug. Ji stengiasi atitraukti visų dėmesį nuo esminių dalykų. Kai žmonės netiki, kad piktoji dvasia egzistuoja, tada jai labai lengva juos apgaudinėti. Kad tapo piktosios dvasios kaliniu, žmogus dažnai patiki tik tuomet, kai jo gyvenime ima dėtis tragiški dalykai, blogėja sveikata, ima tendencingai nesisekti.
– Yra ir galingu piktosios dvasios veikimu abejojančių kunigų.
Jūs pats prieš beveik dvejus metus tapote egzorcistu. Kaip manote, ar piktosios dvasios apsėstas žmogus pats gali nugalėti piktąją dvasią be egzorcisto pagalbos?
– Kova tarp blogio ir žmogaus nevyksta. Tai Dievo ir piktosios dvasios reikalas. Žmogus vienas pats negali nugalėti šėtono, nes jis yra per silpnas. Į šią kovą turi vesti Dievas.
Piktoji dvasia nenori būti demaskuota, nes jai lengviau taip veikti. Esu įsitikinęs, kad daug daugiau žmonių reikia egzorcistų pagalbos, negu jų iš tiesų į juos kreipiasi.
Man labai įsiminė viena istorija. Moteris automobiliu važiavo iš toliau esančio miesto į Miroslavą ir jos vairuojama transporto priemonė staiga sugedo. Kai automobilį nutraukė pas meistrus, jie labai stebėjosi, kad vieni laidai buvo tarsi kirviu nukirsti. Šio įvykio paaiškinti kitaip neįmanoma, kaip piktosios dvasios darbu.
– Bet žmonės – nuodėmingi. Ar yra būdų atsispirti nelabojo gundymams nusidėti?
– Žmonės linkę kartoti savo nuodėmes, nes jų nepažįsta. Svarbu ne tik jas išpažinti, dėl to gailėtis, bet ir pažinti jų šaknis. Nuodėmių išpažinimas ir vėl grįžimas prie to paties problemos neišspręs, kol žmogus pats nesuvoks savo nuodėmių šaknų ir neišmoks atleisti, nepykti, neteisti.
Nuolat kartojamos nuodėmės dažniausiai kyla dėl emocinio sužeidimo. Emocinės traumos, netgi patirtos motinos įsčiose, giliai nusėda žmoguje, tada apsėda pykčio, neatleidimo dvasios. Tokiu atveju pirmiausia reikia širdies, vidinio išgydymo, atleidimo, susitaikymo maldų. Tada labai svarbu praktikuoti dorybes, lankyti bažnyčią. Jeigu žmogus nori būti šventas, reikalinga disciplina.
Ir ne tik piktoji dvasia kalta dėl visų mūsų padarytų nuodėmių. Reikėtų dažniau prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne kaltinti aplinkybes. Ir prisiminti, kad pasaulyje yra daug gėrio, kuris galiausiai triumfuos. Ar mes regėsime tą gėrio karalystę, priklausys nuo to, ką gyvenime pasirinksime.
