Žudosi daugiau nei kitur
Dėl padėties Kupiškio rajone psichologai skambina pavojaus varpais, aukštyn šovusi savižudybių kreivė sufleruoja, kad žmonės čia labiau nei kitur emociškai ir socialiai perdegę.
Per pastaruosius 5 metus Kupiškio rajone prieš save ranką pakėlė 65 asmenys.
Aukščiausia savižudybių banga buvo 2010 metais, tada iš gyvenimo pasitraukė 20 kupiškiečių. Kitus ketverius metus kasmet savanoriškai į dangaus vartus beldėsi nuo 10 iki 13 žmonių. Juodžiausias mirčių šešėlis gula ant Šimonių seniūnijos.
Statistiniai duomenys rodo, jog šioje vietovėje dažniau nei kitur norėdami palikti įgrisusią ašarų pakalnę vyrai kariasi, skandinasi, nuodijasi ir kitokiais būdais pasidaro galą.
Kupiškyje yra nusižudę ir du politikai. Viskas buvo taip netikėta, kad rajone šurmulys dėl to iki šiol nerimsta.
Baugina kraupus sutapimas
Adomynės medicinos punkte felčerė Danutė Juknevičienė dirba jau 29 metus. Prieš du dešimtmečius kaime ir jo apylinkėse buvo apie 800 gyventojų, tada juos aptarnavo dvi felčerės.
Dabar D.Juknevičienės darbo valdose gyvena vos 530 žmonių. Du su puse šimto Adomynėje, kiti gretimuose kaimuose ir vienkiemiuose.
Ir iš to skaičiaus per 5 metus nusižudė net 13 žmonių, vyrai nuo 30 iki 50 metų. Kupiškio valdžia bando ieškoti tokio reiškinio priežasčių, psichologinė tarnyba jau organizavo ne vienus kursus savižudybių prevencijos tema.
„Toks šiurpus sutapimas, bet tai tiesa – po tokių kursų iš karto būna po pakaruoklį“, – pastebi felčerė.
Užsinerti kilpą padeda velnio lašai
D.Juknevičienė lenkdama pirštus skaičiuoja, kaip ir kodėl vienas ar kitas adomynietis iškeliavo anapilin. Beveik visais atvejais kilpą ant kaklo užsinerti padėjo velnio lašai. Žinoma, būta skurdo, skolų, nelaimingų meilių ir konfliktų šeimoje.
Medikė įsitikinusi: savižudybių rajone pastebimai sumažėtų, jei alkoholikai būtų vežami gydyti. Dabar gi, užėjus baltajai karštinei, kai žmogus regi vizijas ir kalba su įsivaizduojamais padarais, greitoji tokių nelaimėlių neima.
Felčerė skambina greitajai, ši atvyksta, bet tik tam, kad duotų pylos kaimo medikei. Alkoholinės psichozės apimto girtuoklio neveža, mat reikia, kad jis pats norėtų lipti į medikų automobilį ir pareikštų norą gauti pagalbą. Taip pat yra ir su psichikos ligoniais.
Pakrikusio proto žmogaus greitoji negali išgabenti prievarta, reikia, kad jis pats to norėtų. Dažniausiai tokie asmenys įsivaizduoja esą sveiki ir medikus gena šalin.
„Visi mano bandymai padėti baigėsi nelaimingai, vieni pasikorė, kiti mirė“, – faktais kalba D.Juknevičienė.
Su šakėm kovoja prieš mafiją
Medikė iliustruoja pavyzdžiu, kodėl jos pagalba neefektyvi.
„Baltoji karštinė yra baisus sveikatos sutrikimas, sunku tokiam žmogui padėti. Matau, apimtas psichozės vaikšto po mano namų kiemą pasiėmęs šakes, mojuoja ir rėkia, kad mafija puola, kovoja su įsivaizduojamu priešu. Tokios būk-lės jis pavojingas ir aplinkiniams.
Pirma pagalba – raminamieji. Suleidžiu relanijaus ir kviečiu greitąją. Kol atvažiuoja greitoji ir policija, žmogus nurimsta. Jo nebeveža, nes tas, atsikvošėjęs trumpam, aišku, į ligoninę nenori.
Greitosios medikai akis drasko, kad be reikalo kviečiu, ligonis irgi šaukia, kad jam nieko nėra. O juk po psichozės priepuolio žmogus būtinai turėtų gauti gydymą. Taip tris kartus greitąją kviečiau, ligonio neėmė, kol tas galiausiai pasikorė“, – dėsto D.Juknevičienė.
Panaši situacija buvo ir su kitais girtaujančiais savižudžiais. Žmogus geria tol, kol pakrinka protas, prievarta jo niekas negali gydyti, todėl alkoholio apnuodytomis smegenimis ir neriasi kilpą.
Ne vieną alkoholio vergą D.Juknevičienė bandė įkalbėti važiuoti gydytis. Vyrai juokėsi iš felčerės kalbų, atkirsdavo patys galį liautis gerti, jei tik panorės.
Bet velnio lašų taurelė akimirksniu paskandina valią ir ryžtą.
„Ir su psichiniais tas pats. Siautėjančiam suleidi vaistų, atvažiavusi greitoji nebeima, nes tas atitokęs prieštarauja. Vienas taip kūdroje ėmė ir nusiskandino“, – kalba medikė.
Kaime alaus baro jau nebėra.
„Jei ir būtų, nebebūtų kam eiti, senieji alkoholikai baigia nusibaigt, o smarkiai geriančių jaunų, ačiū Dievui, nėra. Gal sumažės ir savižudybių?“ – tiesiai sako felčerė.
Kunigas visus laidoja tvarkingai
Savižudybė, kaip ir kiekviena mirtis, kaimą sukrečia. Kaimynai artimųjų nesmerkia, juos užjaučia. Kurį laiką garsiai pasvarstoma, kodėl žmogus pasitraukė iš gyvenimo, ir nuolat prieinama ta pati išvada: noras gyventi prigėrė svaigaluose.
Savižudžiai Adomynėje laidojami su bažnyčia.
„Mūsų kunigas geras, jis Dievo nevaidina, nelaimėlių neteisia“, – sako D.Juknevičienė. Savižudžio velionio į bažnyčią neneša, bet už jį laikomos mišios, dvasininkas pašventina kapo duobę.
Felčerės prie savižudžio artimieji paprastai nekviečia. Medikės pagalbos šeima neprašo ir dėl savęs.
Psichologiškai stipresni su staiga užgriuvusiu stresu dorojasi patys, silpnesniems nusiraminti ir susidoroti su nelaime padeda alkoholis.
„Vienas brolis pasikorė, o kitas iš sielvarto ir toliau geria“, – kaimo realybę atskleidžia D.Juknevičienė.
Adatas nuo švirkštų vežė galąsti
D.Juknevičienė kilusi iš Anykščių rajono, į Adomynę atvyko tik baigusi medicinos mokyklą. Čia sutiko būsimą vyrą, sukūrė šeimą, užaugino du sūnus.
Sunkiausi buvo pirmieji darbo metai, kai jaunutė felčerė dar nepažino vietinių žmonių. „Reikia vaikus skiepyti, atvažiuoja gydytoja, metinukų apie 20, o aš nė vieno nepažįstu, nežinau jų ligų istorijų“, – prisimena medikė.
Šiandien Adomynėje tėra tik 4 mažamečiai.
„Jau dabar kaip gera dirbti, švirkštų nei virinti, nei plauti nereikia, panaudotus sudedi į šaldiklį ir atiduodi utilizuoti. Visas medicinines atliekas, vatą, pirštines ir kita šiais laikais šaldo ir paskui naikina“, – aiškina D.Juknevičienė.
Tik pradėjusi dirbti, kol adatos buvo daugkartinės ir švirkštai stikliniai, ne kartą juos virindama felčerė buvo „iškepusi“.
Užkaičia sterilizatorių, užsiima kitu darbu ir pamiršta. Gauti naują partiją instrumentų būdavę nepaprasta. Nuo ilgalaikio naudojimo ir virinimo adatos atbukdavo, užsilenkdavo smaigaliai, būdavę neįmanoma pradurti odą ar pataikyti į veną.
„Savaitgalį susikraudavau adatas maišelin ir veždavau tėveliui į Anykščius galąsti“, – pasakoja D.Juknevičienė.
Išgąsdino vyriškomis grožybėmis
„Visi sako, kad čia pasaulio pakraštys, buvo minčių ir į miestą keltis. Bet pasvarstėm su šeima, kad Kupiškis, Rokiškis, Utena, Anykščiai apie 30 kilometrų nuo Adomynės, taigi ne pakraštys, o savotiškas centras, o šiais laikais su automobiliu kur nori, ten nuvažiuoji“, – aiškina D.Juknevičienė, kodėl liko gyventi kaime.
Tačiau gyvenimas prie pat darbavietės turi ir trūkumų. Jei medicinos punkte ne darbo valandos, vietiniai be skrupulų beldžiasi į felčerės namų duris, vaistų susileisti ateina, kai tik šauna į galvą.
„Galėčiau nepriimti, bet kaipgi, žmonės nesupras, medikė ne specialybė, o gyvenimo būdas“, – šypsosi D.Juknevičienė.
Vasarą pacientų gerokai padaugėja, kai pas gimines suvažiuoja atostogautojai. Vienam bitė įkando, kitam šuo, trečias koją persidūrė, o dar pravažiuojantis, netikėtai sunegalavęs, užsuka. „Su pravažiuojančiaisiais lengviau, jie mandagesni, supranta, kad ne darbo metu trukdo, o vietiniai žino, jog niekur nedingsiu“, – pasakoja ji.
Nors pirmaisiais darbo metais į ambulatoriją užsukęs pravažiuojantis pacientas jaunai felčerei buvo įvaręs stresą.
Tą kartą duris pravėręs vyras pareiškė, kad skauda pilvą. Medikė jį paguldė ant kušetės ir ketino skaudulį apčiuopti, o vyriškis staigiai trūktelėjo kelnes žemyn.
Apnuogintos „grožybės“ styrojo piestu. Felčerė neklykė, tik gerokai išsigando, išskuodė iš kabineto kviestis vyresniosios kolegės.
Nurėžtus pirštus prisiuvo mikrochirurgai
Šiuo metu pagrindinės Adomynės gyventojų ligos yra senatviniai negalavimai. Felčerė nuolat lanko gulinčius ligonius, jų kaime net aštuoni. Vienas iš patalo nekyla 8, kitas 9, trečias 12 metų. Į slaugos ligoninę nemokamai gydyti guldoma tik 4 mėnesiams, kaimo žmonių pajamos menkos, mokamas gydymas jiems neprieinamas.
„Kai tik pakalnėje įvyksta avarija, visi žino, kur gyvenu, ir kviečia. Kol atvažiuoja greitoji, teikiu pirmąją pagalbą. Ir kaime būna visokių nelaimių, sočiai lūžių, susižeidusiųjų, įsipjovusiųjų, bėgi tvarstyti“, – dėsto D.Juknevičienė.
Kaimas sparčiai sensta, tad vis dažniau felčerės prireikia mirštančiajam nuo senatvės ligų. „Niekuo jau nebegali padėti, šaukia tiesiog akių užmerkti“, – kalba medikė.
D.Juknevičienei ne kartą teko gaivinti mirštantįjį. Ne visada pasisekė.
Vyras sėdėjo traktoriuje, pjovė žolę ir sukniubo ant vairo. Žmona buvo šalia, spėjo išjungti įrenginį su peiliais ir paskambinti felčerei. Medikė į laukus lėkė savu automobiliu, puolė žmogui daryti dirbtinį kvėpavimą, bet pastangos buvo bevaisės, vyras mirė nuo infarkto.
Buvo Adomynėje ir nukirstų kūno dalių. Kartą kaimiečiui kojos pirštus nurėžė žoliapjovė.
„Teko koją stipriai sutvarstyti, iškelti aukštyn, apdėti ledais. Nupjautus pirštus supakavome į ledą ir artimieji patys išsivežė į Vilnių. Mikrochirurgai prisiuvo ir prigijo“, – laimingai pasibaigusį incidentą prisiminė D.Juknevičienė.
Kitam žmogui agregatas nutraukė ranką, kai jis sėmė miltus. Prietaisas įsiurbė galūnę ir nukirto iki alkūnės. Vyriškis taip ir liko be rankos.
Senoliai vis dar nemoka išsikviesti greitosios
D.Juknevičienei neramu, kad ne visi seni žmonės šiais laikais moka išsikviesti greitąją pagalbą. Vyresnioji karta buvo pripratusi prie greitosios numerio 03. Kai atsirado bendrasis pagalbos telefonas 112, senoliai dažnai painiojasi, prisiskambinę nemoka aiškiai atsakyti į kamantinėjančios operatorės klausimus.
„Kai tik nueinu pas senukus, vis mokau ar primenu, kaip išsikviesti greitąją. Bobutėms ant kalendorių užrašau numerius, nes ištikus bėdai nuo streso pamiršta.
Greitajai galima skambinti ir tiesiogiai, renkant 033 arba 103, atsiliepia Panevėžio greitosios pagalbos stotis. Policijos ir gaisrinės tiesioginiu numeriu jau neišsikviesi, jie reaguoja tik per bendrąjį pagalbos centrą“, – vyresniems žmonėms aiškina medikė.
