Krekenavos klebonas sugalvojo originalų būdą, kaip bažnyčios nelankančias paklydusias aveles patraukti Dievo link: mišias jis ėmė transliuoti per lauke esančius garsiakalbius. Kai kuriems gyventojams tokia dvasininko išmonė jau lenda per gerklę, o šis įtaria, kad į nepatenkintuosius gali būti įsirangęs šėtonas.
Negelbsti nė ausų kištukai
Ant visų Krekenavoje esančios Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos šonų pritvirtinti garso stiprintuvai. Kelerius metus jie buvo naudojami per garsiuosius Žolinės atlaidus, kai į Krekenavą suplūsta minios žmonių.
Nuo užpraėjusios vasaros garsiakalbiai ėmė transliuoti kiekvienas savaitgalines pamaldas. Dabar absoliučiai visi miestelio gyventojai: krikščionys, kitatikiai ir laisvamaniai, nori to ar ne, išklauso mišias.
„Panevėžio rytui“ pasiskundę žmonės tikino, kad savaitgaliai jiems virto ne poilsio, o galvos sopės diena. Garsiakalbiai plyšoja garsiai. Aidint klebono pamokslui ir giesmėms neįmanoma susikalbėti ne tik namų kieme, bet ir kambaryje.
„Ar tai čia lažas koks eit į mišias, ar kaip? Gal aš tądien sveikatos neturiu, noriu ramiai pabūti, bet ne, klebonas už mus nusprendė, kad privalom porą valandų melstis. Nuo to garso niekur nepasislėpsi, ar tu galvą po pagalve kišk, ar ausis kištukais užsikimšk, bažnyčios garsiakalbiai galingesni“, – dejavo keli krekenaviečiai.
Prieš bažnyčią nepapūsi
Nuo tada, kai kiekvieną savaitgalį atgyja bažnyčios garsiakalbiai, tiesiai priešais ją gyvenančiam Stanislovui Pranaičiui artima Dievo namų kaimynystė tapo skaudžia rakštimi.
Visą savaitę S.Pranaitis sunkiai dirba, rytą anksti išvažiuoja, o grįžta su tamsa. Per poilsio dienas norėtų ramiai pabūti, bet sekmadienio vidurdienį yra priverstas kęsti bažnyčios garsiakalbių plyšojimą.
Pamaldų transliavimas kuo toliau, tuo labiau vyrą erzina. Kartais, neapsikentęs nepageidaujamo triukšmo, jis sėda į mašiną ir išvažiuoja. Šiuo metu viešai transliuojamas pamaldas S.Pranaičiui sunkiau iškęsti, jis yra po operacijos, tad labiau nei anksčiau trokšta tylos ir ramybės.
S.Pranaitis nelaiko savęs tikinčiu, kritiškai žiūri į visa, ko nemato, negirdi ir negali paliesti. Šeimos moterys – gyvenimo draugė, jos dukra ir motina kurtinančiomis pamaldomis nesipiktina. Jos yra religingos ir kartais vaikšto į bažnyčią. „Prieš vėją nepapūsi“, – prideda jos.
Panašiai krekenaviečiui kalba ir kaimynai, esą neįmanoma, kad bažnyčia būtų neteisi, jei klebonas sugalvojo tokį avelių ganymo būdą, kas gi jam pasipriešins?
„Miestelio vyrai iš manęs juokiasi, sako, užjaučiam tave, Stasiuk, mes už kelių kilometrų maldas ir giesmes girdim, o tau garsas tiesiai, nors šok ant kiemo. Giminaitė prie autobusų stoties gyvena ir ta kiekvieną pamokslo žodį girdi. Kai buvo kunigas Budriūnas, jokių bėdų nebuvo, nei jis agitavo, nei ką, turėsi laiko – ateisi, nenorėsi – neisi. O naujasis klebonas visa ko prigalvoja, kad tik žmones į bažnyčią pritrauktų“, – kalbėjo S.Pranaitis.
Bažnyčia sutinka su muzika
„Suprasčiau, jei tikintieji netilptų į bažnyčią, dalis jų stovėtų šventoriuje, tada gal ir praverstų garsiakalbiai. O dabar kiemas tuščias, maldininkai viduj, kam tada tas garsas?“ – situacijoje logikos neįžvelgė S.Pranaitis.
Per Žolinės ir Antaninių atlaidus į Krekenavos bažnyčią suplūsta minios žmonių, tikintieji tuomet stovi net S.Pranaičio kieme. Šių švenčių metu nuo ryto iki vakaro iš garsiakalbių aidi religinių apeigų garsai ir bažnytinė muzika. Bet dėl švenčių vyras pretenzijų neturi.
Einame aplink baziliką, vyras skaičiuoja garsiakalbius: prie centrinių durų kabo du, ant šono, atsukto į miestelio pusę, – trys, kitame šone vienas.
Kai tik naujasis klebonas sugalvojo transliuoti mišias, buvo dar blogiau, giesmės ir pamokslai iš jų aidėdavo kiekvieną vakarą.
„Grįžtu iš darbo, bažnyčia mane sutinka su muzika“, – kreivai šypteli S.Pranaitis ir pasidžiaugia, kad tokie smagumai tęsėsi neilgai, liko tik savaitgaliniai triukšmai.
Akis į akį pasikalbėti su klebonu Gediminu Jankūnu dėl diskomfortą keliančių garsiakalbių vyras nebandė.
„Vargu ar mes susišnekėtume. Aš prašiau, kad pasakytų klebonui, jog dalis žmonių nepatenkinti. Mums jis perdavė, kad esame krikščionys, privalome melstis ir išklausyti mišių“, – kreivai šypteli pašnekovas.
Už dviejų kilometrų puikiai girdi
Beldžiamės į kelis netoli bažnyčios esančius namus, kalbiname žmones, gyvenančius ir kitame miestelio gale. Išgirstame įvairių nuomonių. Vieniems giesmės iš garsiakalbių netrukdo, kiti pageidautų ramybės.
Išsakiusieji kritiką bažnyčiai pageidauja likti neįvardyti, viena bijo, kad ūkininkas jos žemės nebedirbs, nes anas nuolat aukoja bažnyčiai ir gerai sutaria su klebonu, kitas baiminasi, jog kaimynai pasmerks, trečias sako gausiąs pylos nuo uošvės.
„Aš neutrali. Garsios mišios man nekliūna, bet nepasakyčiau, kad tai teigiamas dalykas“, – kalbėjo viena pensininkė.
„Klebonas jaunas, veiklus, bet lazdą perlenkė. Kam pamaldų reikia, tas iki bažnyčios nukulniuoja. O visiems kitiems dėl ko brukt giesmes per prievartą?“ – kritikavo vyriškis, iš kurio kiemo bazilika matyti visu grožiu.
„Gyvenu už dviejų kilometrų nuo Krekenavos, pamaldos ir mūsų kieme girdisi. Kartais malonu kieme atsisėsti ir paklausyti“, – nieko prieš bažnyčios garsiakalbius neturėjo slaugytoja dirbanti Vilma Kaspariūnienė.
Gal ką veikia mėnulio pilnatis?
Krekenavos palaikomojo gydymo ligoninės ir senelių globos namų gyventojai iš bazilikos sklindančiais garsais taip pat nesiskundė, didžiajai jų daliai garsiai transliuojamos pamaldos teikia džiaugsmą, nes patys iki bažnyčios nueiti nebeturi jėgų.
„Nesu tikinti, komunijos neinu, bet garsiakalbiai manęs nenervina. Jei žmonės tiki, tegu meldžiasi“, – kalbėjo globos namuose gyvenanti 84 metų fizikos mokytoja Valerija Pušnytė.
Bažnyčios papėdėje gyvenačiam Kazimierui Naujaliui garsiai rėkiantys garsiakalbiai irgi nemaišo. „Mes net nelabai tikintys, bet gražu, sustoję kieme paklausom“, – vyrui pritarė jo draugė Meilutė Domarkienė.
„Ko jau čia tos mišios kliūva? Kitatikių daug ar ką, žydų lyg ir nebelikę. Dievas niekam nemaišo. Gal tik per mėnulio pilnatį kai kam kliūva. Na gal dar žvejams trukdo, žuvį išbaido“, – nusistebėjo žinomas Panevėžio rajono politikas, Krekenavoje įmonę turintis Romas Kiltinavičius.
Seniūnas Vaidas Kaušakys dėl bažnyčios jokių nusiskundimų, nei raštiškų, nei žodinių, nėra gavęs.
Nepatenkintuose sėdįs šėtonas
Krekenavos klebonas G.Jankūnas dėl kelių nepatenkintųjų nesirengia keisti savo darbo taktikos. Garsiakalbiai, kaip jis pažadėjo, nenutils. Toks žmonių pritraukimo į bažnyčią būdas esą pasiteisina.
„Kai tiek daug aplink negatyvo, valanda teigiamų dalykų miesteliui tik į naudą. Tie, kurie sekmadienį po turgelį šmirinėja, pravažiuojantieji sustoja ir išgirdę mišias ateina ir iki bažnyčios. Garsiai skelbiamas Dievo žodis padrąsina užeiti į bažnyčią, žmonės pamato, kad čia ne muziejus, o gyvos pamaldos“, – sakė G.Jankūnas.
G.Jankūnas Krekenavos bažnyčioje pradėjo dirbti prieš 4 metus. Tada garsiakalbiai jau buvo įtaisyti, dar vyskupas Jonas Kauneckas pasirūpino, kad per Žolinės atlaidus, kai maldininkai netelpa į bažnyčią, būna užtvindę šventorių ir miestelio gatves, galėtų girdėti pamaldas.
Naujasis klebonas, sumanęs garsiakalbius naudoti ne tik atlaidų metu, su miestelio bendruomene dėl to nesitarė.
Ką daryti tiems, kuriems garsios sekmadieninės maldos sukelia diskomfortą?
„Reikia ateiti pas kleboną ir pasikalbėti. Problema tikriausiai ne tai, kad jie girdi, bet tai, ką girdi. Sujudina sąžinę. Reikėtų asmeniško pokalbio, kad pamatytum, kas žmogui yra, kokios vidinės sielos žaizdos kraujuoja, kas jį skaudina, nuo ko žmogus bėga. Nepulsiu demonizuoti, bet tai faktas, kad piktasis bando reaguoti į tikėjimo žinią per žmogų“, – neabejojo dvasininkas. G.Jankūnas patikino, kad pamaldos per garsiakalbius bus ir toliau transliuojamos.
