Taip Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje buvo paminėtas trejus metus šalyje vykęs meno terapijos ir psichologinės pagalbos projektas „Mylintys gyvenimą“ .
„Onkopsichologijos ir komunikacijos centro“ psichologė Eglė Urbutienė priminė, kad per tą laikotarpį buvo r daugiau kaip pusė tūkstančio konsultacijų telefonu.
Psichologinės pagalbos, skirtos tiek pacientams, tiek jų šeimų nariams, metu, buvo siekiama padėti kalbėti apie ligos sukeltus fizinius ir psichologinius išgyvenimus, sumažinti jaučiamas baimes ir ieškoti būdų, padedančių sveikti.
„Kai žmogus susiduria su onkologine liga, paliečiamas ne tik jo kūnas. Liga supurto pačias giliausias ir slapčiausias vidinio pasaulio kerteles – požiūrį į save ir savivertę, santykius su kitais. Liga užmena daugybę klausimų apie gyvenimo prasmę, laiko vertę, pažadina mirties ir laikinumo baimę“, – sakė psichologė E.Urbutienė.
Tikros vėžiu sergančiųjų istorijos dar kartą sukrėtė ir parodė, koks gali būti nepakartojamas gyvenimas tiems, kurie jį myli. Iš šių istorijų gimė unikalus scenos kūrinys, kuriam gyvybę įkvėpė teatro „No Theatre“ aktoriai.
Aktorė Elzė Gudavičiūtė ir jos kolegos scenoje parodė, ką jaučia žmonės, susirgę onkologine liga, į kokias dramatiškas ir komiškas situacijas jie patenka, ir kaip veikia psichologinė pagalba, ką ji duoda.
„Aš džiaugiuosi, kad šis projektas man davė naujų minčių. Pasimokiau iš daugybės pacientų, kurių istorijas naudojome programai. Nagrinėjome įvairias situacijas, man, aktorei, tai buvo savotiška dovana.
Ligoniai nematomi, nepastebimi, mes tarsi bijome prie jų prisiliesti, apie tai prabilus scenoje, viskas būna kur kas akivaizdžiau ir jautriau“, – sakė aktorė E.Gudavičiūtė.
Scenoje atgijo trys temos. Viena jų atskleidė, kokie jausmai užklumpa, susirgus onkologine liga. Ši liga tarsi išstumia žmogų į nepažįstamą ir bauginančią vietovę, erdvę, kurioje sunku susigaudyti.
Tokia jausmų kelionė gali prasidėti šoku, pykčiu, nerimu, o baigtis prisitaikymu, susitaikymu su liga ir ramybe.
„Čia ir dabar“ – jausmų kelionė aktorių lūpomis:
Diagnozė sukelia šoką
„Visa tai buvo lyg blogas sapnas, bet aš nemiegojau, visa tai išgyvenau. Nepraėjo nė 5 minučių, kai gydytojas pasakė, kad sergu vėžiu, iki tol, kol prasidėjo gydymas. Visos toks kelios savaitės buvo lyg blogas sapnas – nieko neprisimenu, nei ką tuo metu galvojau, nei ką jaučiau, nei ką aš dariau. Viskas buvo tarsi paskendę migloje.
Tai negali būti tiesa, juk aš visai gerai jaučiuosi, nesąmonė, tikriausiai kažkas laboratorijoje supainiojo mano tyrimų rezultatus su kito žmogaus rezultatais. Tai negali būti tiesa.
Niekas mano šeimoje, giminėje nėra sirgęs onkologinėmis ligomis, o aš stengiausi gyventi sveikai – nei rūkiau, saikingai vartojau alkoholį. Čia paprasčiausiai klaida. Jūs kažką suklydote.
Išgirdus diagnozę tai, kas su manimi vyko, stebėjau iš šalies. Nepamenu, kiek tai tęsėsi, ar penkias valandas, ar penkias dienas. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi. Pamažu ėmiau suprasti, kas vyksta. Vieną akimirką viską supranti, ir apima siaubas, panika. Girdi tik tai, kas blogiausia, – man vėžys.
Pyktis ant savęs ir artimųjų
Jie patarinėja ir net nesistengia suprasti, kaip aš jaučiuosi, ir ko man iš tikrųjų reikia. Norisi visus pasiųsti kuo toliau, su tais patarinėjimais ir rekomendacijomis, kurių prisiskaito internete. Jie tikrai nesupranta, ką man tenka išgyventi. Jie sveiki, jie neserga.
Sunkiausia ne ligos diagnozė, ne šalutiniai reiškiniai, o tai, kad negaliu savo mylimam vaikui kasvakar dainuoti lopšinės. Man tai didžiausias praradimas, neteisingas tas gyvenimas. Juk mano mažyliui tik dveji metai.
Kodėl Dievas su manimi taip pasielgė? Už ką man tokia bausmė? Ką ne taip padariau, kad turiu taip kentėti? Kodėl prarandu tai, kas man svarbiausia?
Susirgau, būdamas 19 metų. Tuo metu rūpėjo draugai, baliai, festivaliai. Liga buvo žiaurus ir netikėtas smūgis. Jaučiausi stiprus, pilnas jėgų, galintis nuversti kalnus. Pykau ant kiekvieno sutikto žmogaus.
Pykau, kad jie neserga, jie gali sau leisti veikti tai, ką nori. O aš? Turiu gulėti ligoninės palatoje, pykau ant šeimos, kad jie elgiasi su manimi kaip su vaiku. Tas pyktis būdavo toks didžiulis, kad norėdavosi trenkti kumščiu į sieną.
Derybos su savimi ir pažadai keistis
Gulėdamas ligoninės palatoje vis galvojau: kai tik pasveiksiu ir iš čia išeisiu, imsiu kitaip gyventi. Pavyzdžiui, neberūkysiu, pažadu, užsirašysiu, kur nors sportuoti, daugiau laiko praleisiu su šeima, daugiau laiko skirsiu sau pačiam ir savo pomėgiams. Padaryčiau viską, pakeisčiau viską, jei žinočiau, kad tai padės man pasveikti. Ir niekas čia negali duoti jokių garantijų.
Kai pasveiksiu, pirmiausia ką padarysiu, pakeisiu darbą, tą nemylimą darbą, kuriam išliejau tiek prakaito. Per tą darbą susirgau. Padarysiu viską, kad apsaugočiau save ir savo sielą. Reikėjo laiko, kad išmokčiau būti toks, koks esu. Niekur nenuskubėsi, reikia išmokti su kiekvienu išbandymu susigyventi. Taip, buvo pykčio momentų, buvo visai juodos dienos, kai nieko nesinorėjo, bet buvo momentų, apie kuriuos sakyti, nes jie buvo puikūs.
Depresija, neviltis, gyvenimo prasmės praradimas
Sergu onkologine liga, esu vieniša, pati su savo liga, kokia prasmė gydytis? Neturiu šeimos, vaikų. Liga atėmė iš manęs darbą, nebegaliu susitikti su bendradarbiais, jie buvo vienintelė mano šeima.
Ligoninėje praleidi daugiau laiko nei namie. Nebegali užlipti į trečią aukštą. Pavargau, noriu numirti. Norisi pabėgti nuo kitų, taip pat nuo savęs, namuose paslėpiau veidrodžius, negaliu pažvelgti į savo kūną, netekau savęs.
Nenoriu nieko girdėti apie ligą, nesitikėjau, kas esu toks silpnas, su vaistų saujomis, jaučiuosi silpnas. Nuo maisto kvapo norisi vemti, šis kvapas mane erzina, net miegodamas nepailsiu, tamsūs juodi sapnai, bijau, kad vėžys darosi vis stipresnis, bijau, kad jis mane įveiks, bijau mirti.
Ligos priėmimas, susitaikymas
Dažnai mums atrodo, kad gyvenimas tęsiasi amžinai, kad laikas, kurį mes turime yra begalinis. Kaip palepinti save, surasti laiko draugams, išvykti į svajonių šalį, pasakyti šeimos nariams, kokie jie svarbūs? Galbūt mes tai galėsime padaryti rytoj, poryt, už metų, kai pasensim, kai užbaigsim rimtus darbus. Ar tikrai?
Atrodo, kad gyventume užšaldytame laike.
Liga man asmeniškai tapo stimulu pagalvoti apie savo gyvenimą. Apie tai, ką noriu jame pakeisti, kad būčiau reikalinga kitiems, kad surasčiau laiko pabūti ir su savimi, kad širdyje atsirastų daugiau vietos meilei.
Taip norisi visiems nesergantiems pasakyti – pamirštame, kaip gera apkabinti savo žmoną. Mes nebematome, kaip užauga mūsų vaikai, taip nusikalame, kad po dienos tiesu taikymu lekiame į lovą.
Kai susergi, turi laiko į marias. Visada daug sportavau, stengiausi laikytis sveikos gyvensenos principų, nesitikėjau, kad susirgsiu ir gausiu tokį didžiulį fizinį ir emocinį nuovargį. Ligos priėmimas išmokė pajausti, ko reikia man ir kitiems.
Kovoje su vėžiu ligoniai neturi būti vieniši
Onkopsichologė E.Urbutienė priminė, kad gyvenant su onkologine liga labiausiai slegia vienatvė. Ji būna dviguba, nes dažnai patys sergantieji atsiriboja nuo aplinkos. Kita vertus, aplinkiniai taip pat išsigąsta, nežino, kaip elgtis, kai susiduria su onkologine liga sergančiu žmogumi.
Tokiu atveju gali padėti profesionali pagalba, kai psichoterapeutas tampa žmogumi, kuris eina kartu su pacientu. Kartais jį išklausydamas, kartai palaikydamas už rankos ar pakabindamas.
Kam skirta psichologinė pagalba? Kaip ji veikia? Atsakymas į šį klausimą įtaigiai nuskambėjo teatro trupės „No Theatre“ aktoriaus lūpose:
„Nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūčiau gavęs onkopsichologinės pagalbos. Yra toks jausmas, kad tie ligoniai, kurie susikoncentruoja tik į vėžio gydymo objektyvius rodiklius, be reikalo atsisako labai svarbios psichologinės pagalbos.
Man asmeniškai psichologinė pagalba buvo naudinga tuo, kad aš galėjau išsikalbėti, papasakoti apie savo baimes, aš gavau grįžtamąjį ryšį. Aš gavau tai, ko man labiausiai reikėjo.
Mes, sergantieji vėžiu, dažniausiai stengiamės neapkrauti sveikųjų savo rūpesčiais. O jeigu ir kuo nors dalijamės su jais, tai tik sukeliame jiems skausmą. Psichologinė pagalba ir gydymas žodžiu, kaip ir kitas bet kuris gydymo metodas, padeda ištverti“.
Projektas apėmė visą Lietuvą
2012–2015 metais farmacijos bendrovė „GlaxoSmithKline Lietuva“, rėmusi onkopsichologijos plėtrą Lietuvoje, skyrė beveik 150 tūkst. eurų.
Projektas „Mylintys gyvenimą“ pacientams siūlė taip pat meno terapiją – piešimą, muziką, šokį ir atpalaiduojančius pratimus.
Dešimtyje šalies miestų vykusius užsiėmimus lankė beveik 500 pacientų.
Taip pat buvo rašomas dienoraštis, skirtas ką tik ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms, kuriame yra visa būtina pirminė informacija. Šalies poliklinikose, ligoninėse ir onkologijos padaliniuose jų buvo išplatinta 4 tūkst. egzempliorių.
Per trejus metus šalyje buvo surengtas ne vienas renginys, kuriame atkreiptas dėmesys į onkologinėmis ligomis sergančių žmonių išgyvenimus ir jausmus, vyko fotografijų paroda „Vilties istorijos“, taip pat didelė konferencija apie lėšų pritraukimą sveikatos ir socialinių paslaugų srityse dirbančioms visuomeninėms organizacijoms.
Didėjanti žmonių drąsą kreiptis pagalbos į specialistus, kalbėjimas apie ligos patirtį, dalijimąsi savo istorijomis – visa tai padeda kovoti su vėžiu, nes mažina pacientų atskirtį ir vienišumą.
„Tik bendradarbiaudami, kartu rūpindamiesi sergančiųjų gyvenimo kokybe, stengdamiesi, kad jie neliktų „už borto“, galime pasiekti, jog onkologinė liga sukeltų kuo mažiau kančios ir skausmo žmogui“, – teigė psichologė E.Urbutienė.
