Bandė atkalbėti
Svajonė į Jaunimo liniją atėjo tvirtai apsisprendusi, jog nori užsiimti savanoriška veikla. Tačiau ilgus metus versle besisukančios moters noras daryti kažką be atlygio buvo suprantamas ne visiems. Atsirado klausiančių – kam to reikia?
„Atėjau čia sąmoningai. Prieš pustrečių metų svarsčiau, jog norėčiau prisijungti prie kokios nors savanoriškos veiklos. Norėjau ką nors daryti neatlygintinai. Naršiau internete ieškodama, kokia veikla galėčiau užsiimti. Pamačiau Jaunimo liniją, paskambinau nurodytu telefonu, o vėliau atėjau.
Iš pradžių nesuvokiau, kas manęs laukia. Nežinojau, su kuo teks kalbėti, kokios bus situacijos. Prisipažinsiu, kad ir mano pažįstami manęs klausė – kam tau to reikia, nejau neturi ką daugiau veikti, kam užkrauni svetimas problemas sau ant galvos?
Tiesa, mano sprendimą palaikė mano šeima, ypač vaikai. Vyras iš pradžių buvo kiek skeptiškai nusiteikęs, tačiau matė, kad labai noriu savanoriauti, todėl neprieštaravo. Esu iš tų žmonių, kurie, kažką pradėję, būtinai tai padarys. Visą laiką domėjausi psichologija, todėl bandyti mane stabdyti nebuvo verta“, – savo pasirinkimą paaiškino Svajonė.
Geriau pažino save
Savanoriauti nusprendę žmonės nėra tą pat akimirką sodinami prie telefono. Pirmiausia jų laukia keli mėnesiai mokymų, egzaminai. „Penkis mėnesius trukusios tiek teorinės, tiek ir praktinės paskaitos buvo nelengvos. Atėjau iš verslo srities, dirbu didelėse tarptautinėse kompanijose ir turiu pripažinti, kad tokių stiprių mokymų anksčiau tikrai neturėjau.
Jų metu galėjau atsigręžti į save. Verslo įmonėse viskas orientuota į klientą, o čia turėjau progą labiau pažinti save pačią. Tai leido geriau suprasti ir kitus žmones. Išmokau neteisti, nevertinti ir nesmerkti žmonių, o priimti juos tokius, kokie yra.
Pokalbiai padeda ir man pačiai. Mūsų visuomenėje labai svarbu „ką pasakys žmonės“. Atėjau į Jaunimo liniją suaugusi, užauginusi du vaikus, visko mačiusi gyvenime, bet vis tiek kartais pagalvojanti – ką gi pasakys žmonės? Jaunimo linijoje išmokau nesijaudinti, dėl to, ką mąsto apie mane kiti. Gyvenu, darau tai ką noriu ir kodėl turėčiau kitiems pasiaiškinti. Neišgyvenu dėl to, ar mane kas nors teis, ar smerks“, – pasakojo savanorė.
Niekada nežinai, ko laukti
Nemaža dalis Svajonės bendraamžių kolegų sakė, jog negalėtų dirbti tokioje srityje. Esą dėl to, kad skambina įvairiausi žmonės – nusiminę, pikti, kartais apsvaigę. Svajonė atsakė – jei negali, tai ir neini ten dirbti. „Man tikrai patinka tai, ką darau“, – sakė moteris.
Pradėjusi savanoriauti ji galvojo, kad ateina daryti gerą ir gelbėti pasaulį. Tačiau greitai suprato, kad pasaulio išgelbėti tikrai nepavyks. „Vis dėlto kuomet skambina žmogus, norintis nusižudyti, suvokiu, kad galimybė su juo pabūti, jį palaikyti yra ne ką mažiau svarbi. Tam žmogui galbūt padedi tiek, jog gelbėti jo visą gyvenimą“, – dėstė savanorė. Pradėjusi dirbti, ji kiek bijojo. „Niekada nežinau, ką išgirsiu pakėlusi telefono ragelį. Turiu pripažinti, ta baimė nedingo iki šiol. Jei kurį laiką netenka budėti, vėl atsisėdus prie telefono kiek jaudinuosi. Jaudulys išgaruoja, kai išgirstu pirmuosius žmogaus žodžius.
Situacijų būna įvairių – kartais žmonės verkia, būna išgėrę, keikiasi. Būna ir labai rimtai nusiteikusių nusižudyti. Visa tai, ką išgirstu budėjimo metu, manęs neslegia. Nesinešu to „bagažo“ namo, taip pat nepradėjau kitaip žiūrėti į žmones. Išmokau atskirti darbą Jaunimo linijoje ir namus. Išeinu iš budėjimo kambario ir palieku ten visas emocijas, skambinančiųjų mintis“, – patirtimi dalijosi Svajonė.
Atėjo įgyti patirties
Savanorė Agnė Jaunimo linijoje dirba vos porą mėnesių ir neslepia, jog atėjo čia pirmiausia įgyti patirties. Psichologijos studentė nusprendė, kad ši veikla pravers jai ateityje. „ Atėjau čia vedama praktinių sumetimų“, – prisipažino ji. Mergina studijuoja psichologiją, yra antro kurso studentė. Kartą vienas dėstytojas būsimiems psichologams pasakė: „Kas nori būti tikru psichologu, turėtų nueiti į Jaunimo liniją, nes įgaus ten labai vertingos patirties“.
Iš pradžių Agnė dvejojo. Ilgai svarstė, ar verta eiti. „Atrodė, kad kalbėti su kitu žmogumi apie savižudybę yra baisu. Taip, iššūkis iš tikrųjų nemažas. Tačiau galiausiai tam pasiryžau. Dabar tikrai nesigailiu priėmusi tokį sprendimą. Pirmiausia dėl to, kad pati gavau daug patirties, žinių. Lavinu save, kad galėčiau būti su kitu žmogumi, padėti jam, išgirsti, suprasti ir parodyti, kad girdi žmogų iš tikro. Tam reikia pereiti didelį kelią per save patį. „Šlifuoti“ visus kampus, kurių kartais net nesinorėtų.
Iš pradžių buvau kiek skeptiška, svarsčiau, ar tikrai gali vienas pokalbis su nepažįstamuoju padėti žmogui? Tačiau bėgant laikui įsitikinau – tai, ką darome yra prasminga“, – pasakojo Agnė.
